Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika

• knygos tekstas

LTĮvairias kalbos vartojimo normas nustatančių taisyklių formuluotėse paprastai apibūdinami kalbos vienetai, minimi jų požymiai, leidžiantys skirti taisyklingą vartoseną nuo klaidingos. Neretai kalbos norma tik sugretina tinkamesnę vartoseną su ne tokia tinkama, kad ir neklaidinga. Ši „Praktinė lietuvių bendrinės kalbos gramatika“ (toliau – „Gramatika“) pirmiausia sudarys galimybę kalbos normų taikytojams įvertinti aptariamo kalbos vieneto vietą gramatinėje kalbos sistemoje, geriau suprasti konkrečių atvejų normos apibūdinimą, taikyti normą nepaminėtiems, bet panašiems kalbos vartosenos atvejams. „Gramatikos“ tikslas – pateikti gramatinių vienetų ar reiškinių svarbiausių ypatybių aprašą ir kuo kruopščiau aptarti periferinius reiškinius, padedančius vartotojui, taip pat ir kalbos normintojui nustatyti kalbos sistemos ribas, atpažinti kalbos sistemą pažeidžiančius vartosenos atvejus. Tačiau gramatikos normos nėra formuluojamos, konkrečių vartojimo atvejų taisyklingumas išsamiau nėra komentuojamas, nebent pateikiamos nuorodos į normos šaltinius ar trumpos norminimo pastabos, susijusios su aprašomais kalbos vienetais. Priklausymas aprašomai kalbos gramatikos sistemai ir yra normos nustatymo kriterijus. Kai kurie problemiškesni vartosenos ar aktualūs norminimo atvejai aptariami savarankiškuose skyreliuose, pateikiama sistemiškumu grindžiama interpretacija. Šiuo kalbos gramatinės sistemos aprašu nesiekiama spręsti teorinių kalbos problemų, tačiau aptariami diskutuotini reiškiniai, dėl kurių interpretacijos kalbininkų nuomonės išsiskiria. Pasirenkama leidinio autoriams priimtinesnė nuostata ir ji argumentuojama. Apraše laikomasi tradicinės lietuvių kalbos gramatikos sampratos. Taip gramatikos reiškiniai aprašomi mokykliniuose vadovėliuose, tokia gramatikos interpretacija remiamasi nustatant kalbos taisyklingumo normas, formuojant rašybos ir skyrybos taisykles.Į aprašomų kalbos lygmenų vienetų sistemą nėra įtraukti bendrinės kalbos vartosenai nebeaktualūs atvejai – pasenusios formos ar darybos elementai, daugiau ar mažiau tarmėse paplitę, bet bendrinei kalbai netinkantys ir norminimo šaltiniuose nerekomenduojami vartoti vienetai. „Gramatika“, pateikdama glaustą sisteminį aprašą, gali pasitarnauti įvairių lygių mokymo tikslams, būti naudinga gimtakalbiams, besidomintiems kalba, nors medžiagos išdėstymas nėra orientuotas į didaktinius tikslus. „Gramatiką“ sudaro keturios dalys: I – „Fonetika“ (Rūta Kazlauskaitė), II „Morfologija“ (Asta Balčiūnienė), III – „Žodžių daryba“ (Jolanta Vaskelienė), IV – „Sintaksė“ (Albinas Drukteinis). Kiekvienos dalies pradžioje pateikiamas įvadas, kuriame supažindinama su dalies struktūra, pagrindinėmis sąvokomis, bendrosiomis tai gramatikos sričiai aktualiomis problemomis, pabaigoje – vartojamų terminų rodyklės. Iliustraciniai pavyzdžiai daugiausia nauji, ne iš kitų gramatikos aprašų. Jie rinkti iš įvairių stilių tekstų, neretai adaptuoti, kad aiškiau iliustruotų aptariamą reiškinį, todėl šaltinių nuorodų nepateikiama. „Gramatika“ parengta pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuotą projektą „Leidinio „Praktinė bendrinės lietuvių kalbos gramatika“ rengimas“ (vad. Albinas Drukteinis), finansuotą iš programos Valstybinės kalbos norminimas, vartojimas, ugdymas ir sklaida lėšų. [p. 4-5].