Lietuvių kalbos veiksmažodžių atvirųjų šaknų problema

LT1. Grupuojant pirminius veiksmažodžius pagal fonologinę šaknies struktūrą ne visada lengva nustatyti jų šaknies ribas. Pagrįstai galima būtų teigti, kad beveik visos šaknys baigiasi priebalsiu. Tai patvirtina vardažodžių struktūros tyrinėjimai: būdingiausias vardažodžių vienskiemenių šaknų struktūros tipas yra CVC. Nors esama šaknų, prasidedančių balsiu, tačiau nėra nė vieno atvejo, kur šaknis baigtųsi balsiu, vadinasi, šaknies pradiniai priebalsiai yra fakultatyvūs, o galiniai - būtini (Karosene, 1985, 28, 175). Kitaip tariant, lietuvių kalbos vardažodžių šaknys yra tik uždaros. [...] 2. Tą pati būtų galima pasakyti ir apie lietuvių kalbos veiksmažodžius, jeigu ne kelios dešimtys žodžių, kurių šaknis bendraties kamiene formaliai lyg ir baigiasi balsiu. Čia turimi galvoje tokie veiksmažodžiai, kaip sėti - sėja, sėjo; jóti - jója, jójo; gáuti - gáuna, gāvo; kliáuti - kliáuja, klióvė; gùiti - gùja, gùja ir pan. Kaip sinchroniškai reikėtų traktuoti šių veiksmažodžių esamojo ir būtojo k. laiko formų priebalsius [j] ir [v]? Iki šiol jų statusas nėra aiškus. [...]. [Iš straipsnio, p. 87]

ENThe article deals with the problem of open roots, which formally end with vowels. Such roots can only be found in the stem of the infinitive, but the consonants [j] and [v] can be found in other forms of the verb, e.g. lóti - lója, lójo "to bark"; sėti - sėja, sėjo "to sow"; žūti - žūva, žùvo "to die"; kliáuti - kliáuja, klióvė "to trust". Considering the phonological structure of the root, the sounds [j] and [v] should be interpreted not as interfixes (connectors), but as parts of the root, which may be the way to solve the problem of unusual open roots of verbs in Lithuanian.