Kalbų paplitimas Rytų Lietuvoje

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Kalbų paplitimas Rytų Lietuvoje
Alternative Title:
Distribution of languages in Eastern Lithuania
Source:
Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika / sudarė Laima Kalėdienė Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017. P. 108-114, 864-866, 965-967.
Keywords:
LT
Dialektologinė ekspedicija; Istorija; Kalba; Kalbų paplitimas; Kalbų paplitimas Rytų Lietuvoje; Lenkai; Paplitimas; Rytų Lietuva; Slavai; Tarmės; Tautinė savimonė
EN
Dialectological expedition; Dialects; Distribution; Distribution of languages; Distribution of languages in Eastern Lithuania; Eastern Lithuania; History; Language; National awareness; Poles; Slavs
Summary / Abstract:

LTLietuvių kalbos ir literatūros institutas 1989 m. buvo organizavęs mėnesį trukusią dialektologinę ekspediciją nustatyti rytines lietuvių kalbos paplitimo ribas. Ekspedicijai vadovavo Laima Grumadienė-Kalėdienė, bet siela buvo Valerijus Čekmonas, jis turėjo dar du savo bendraminčius: Aloyzą Vidugirį ir Petrą Gaučą. Ekspedicijoje dalyvavo Vita Pranckūnaitė-Korsakienė, Nikolajus Savičius, Danguolė Mikulėnienė, Irena Aleksaitė, Nijolė Kolytė-Birgelienė. Ekspedicijos dalyviai nustatė, kad pietvakariuose lenkais save laikančių žmonių gyvenama teritorija prasideda ties Kijučių kaimu (Varėnos r.), toliau eina vakarine Šalčininkų rajono riba Tetėnų link. Nuo Tetėnų kyla į šiaurę iki pietinės Trakų rajono ribos, po to suka to rajono žemėmis į šiaurės vakarus piečiau Rūdiškių link Čižiūnų iki vakarinės Trakų rajono ribos, apriečia Ubiškes ir suka į rytus Semeliškių link, iki Strėvos. Tada vėl pakrypsta į šiaurę ties Vieviu iki šiaurinės Trakų rajono ribos, kerta Nėrį vakariau Kernavės, suka į šiaurę jau Širvintų rajono žemėmis, eina pro Vindeikius, šiauriau Viesų, suka į rytus tarp Kiauklių ir Zibalų, pereina į Molėtų rajoną ir ten, šiauriau Bijutiškio, ties Inturke, pasuka rytų, o po to pietryčių link, kerta Žeimeną jau Švenčionių rajone ir suka Svitailiškės, esančios prie pat Gudijos, pusėn. Ir toliau ta riba vinguriuoja pasieniu su Gudija siaura juostele link Adutiškio. Antrasis lenkiškas arealas - ties Zarasais, Smalvomis ir Gaide. Tai tokių pat arealų Gudijoje ir Latvijoje tęsinys. [...]Lenkiškai kalbantys lenkai gyvena į pietus nuo Neries ties Buivydžiais, Bezdonimis iki Vilniaus, o paskui - vėl į šiaurę nuo Neries. Tarp Vilniaus, Nemenčinės ir Buivydžių vietiniai lenkai ir patys save vadina, ir kiti juos vadina "szlachta buiwydzka" arba "szlachta podwileńska". Piečiausias nešlėktiškas kaimas dabar yra Mostiškės. Šiame areale pasitaiko nemaža žmonių, mokančių literatūrinę lenkų kalbą. Čia lenkų kalba yra pagrindinė jų šeimos, namų kalba. Žinoma, kad lenkų kalbos įsigalėjimas šiose vietose datuojamas XIX a. pabaiga, o galutinai lietuvių kalba iš čia buvo išstumta tarpukary. Ekspedicija nustatė, kad į šiaurės vakarus nuo Vilniaus iki Dūkštų ir Maišiagalos prieš karą vietiniai žmonės kalbėjo gudiškai, kaip ir dabar Kalino kaime. Gudiškai šnekėjo ir pačioje Maišiagaloje. Taigi į šiaurės vakarus nuo Vilniaus susiformavo lenkų tarmė labai neseno gudų substrato pamatu (žemėlapyje pažymėta taškais). [...] Gerokai mažesnis lenkiškai kalbančių arealas yra Trakų rajone. Šio arealo riba pietvakariuose eina nuo Čižiūnų į pietus tarp Rūdiškių ir Antakalnio, rytuose - tarp Paluknio ir Rūdiškių Trakų link. Į vakarus nuo Onuškio Alytaus pusėn gyvena žmonės, kalbantys ir lietuviškai, ir lenkiškai, dažniausiai absoliutūs dvikalbiai. Šio ploto ribos tiksliau nenustatytos. Likusioje rytų Lietuvos lenkų gyvenamojoje teritorijoje namuose tradiciškai kalbama gudų tarmėmis, t. y. paprastąja kalba (arba "po prostu"). Daugelis vyresnės kartos žmonių arba jaunimas, baigęs lenkiškas mokyklas, moka pašnekėti ir lenkiškai, kartais labai gerai.Bet namuose tarpusavyje ir šiaip neoficialioje aplinkoje žmonės lenkiškai nešneka. Netgi tie vietiniai žmonės, kurie visai nemoka lenkiškai, lenkų kalbą pripažįsta savo gimtąja kalba ir tai fiksuojama per surašymus. Čia vaikai į lenkiškas mokyklas paprastai ateina nemokėdami lenkiškai. Gudų kalba šioje teritorijoje buvo pradėjusi stumti lietuvių kalbą jau XIX a. pradžioje. Vietinių žmonių gudėjimas buvo ypač intensyvus dabartinių Šalčininkų, Vilniaus ir Trakų rajonų žemėse. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gudiškai kalbėjo į šiaurės vakarus nuo Vilniaus iki Maišiagalos, beveik iki Žaslių ir Vievio. Tarpukary ten įsigalėjo lenkų kalba. Ir dabar tų vietų seni žmonės moka kalbėti ir gudiškai, bet gėdijasi, net nenori. Apibendrinant galima pasakyti, kad Rytų Lietuvoje slaviškos kalbos radosi, keitėsi ir įsigalėjo per du pastaruosius šimtmečius. Tautinė savimonė šiuose kraštuose visuomet priklausė nuo politinės konjunktūros, o diegiama ji per bažnyčią. Vietinių lenkų gudiška kalba turi labai menkas perspektyvas, dėl lenkiškos tautinės savimonės šie žmonės niekuomet nevadina savo kalbos gudų. Vietiniai lenkai linkę tapatinti savo "paprastųjų kalb"“, t. y. gudų tarmę, su lenkų kalba, nors tai neturi jokio objektyvaus kalbinio pamato. Nors ir randasi gudiškų mokyklų ar klasių su dėstomąja gudų kalba pasiūla, į jas niekuomet nesiunčia vaikų vietiniai Lietuvos gudiškai kalbantys gyventojai, nes gudų kalbą jie laiko neprestižine. Šie žmonės labai palankiai nusiteikę rusų kalbos atžvilgiu, dažnai nieko prieš, kad vaikai mokytųsi ir lietuviškose mokyklose, bet nemokančių lietuviškai ten jų nepriima. Tokie vaikai dažniausiai nukreipiami į lenkiškas mokyklas, nors lenkiškai taip pat nemoka. [Iš leidinio]

ENIn 1989, the Institute of Lithuanian Language and Literature organised a month-long dialectological expedition aimed at determining the then eastern boundaries of distribution of the Lithuanian language. The expedition was headed by Ms Laima Grumadienė-Kalėdienė, but its life and soul Was Mr Valerijus Čekmonas alongside two of his like-minded colleagues, Mr Aloyzas Vidugiris and Mr Petras Gaučas. The expedition also included other members: Ms Vita Pranckūnaitė-Korsakienė, Mr Nikolajus Savičius (a Belarusian from Lithuania), Ms Danguolė Mikulėnienė and Lithuanians from Poland Ms Irena Aleksaitė and Ms Nijolė Kolytė-Birgelienė. All the participants were linguists (except for Petras Gaučas who was a geographer) working at universities or institutes. Such a composition of the expedition enabled the participants to communicate with local residents in their native language or in the language most convenient to them. The participants of the expedition have established that, in the southwest, the territory inhabited by people regarding themselves as Poles starts at Kijučiai village (Varėna district), then stretches along the western boundary of Šalčininkai district towards Tetėnai village. From Tetėnai, this territory extends upwards to the north up to the southern boundary of Trakai district, turns across the lands of Trakai district to the north-west, south of the town of Rūdiškės, in the direction of Čižiūnai village, up to the western boundary of Trakai district, then curves around Ubiškės village and turns to the east towards Semeliškės village, up to the Strėva River.At that point it turns to the north again at the town of Vievis up to the northern boundary of Trakai district, crosses the Neris River west of the town of Kernavė, turns to the north already across the lands of Širvintos district, passes through Vindeikiai village, north of Viesos, turns to the east between Kiaukliai village and the town of Zibalai, proceeds to Molėtai district and there, north of Bijutiškis village, at Inturkė village, turns to the east and afterwards to the south-east, crosses the Žeimena River already in Švenčionys district and turns towards Svitailiškė village which is located very close to Belarus. Further on, the boundary twists along the border with Belarus as a narrow strip in the direction of the town of Adutiškis.The second Polish area is situated close to the town of Zarasai, Smalvos village and Gaidė. This is an extension of the same areas in Belarus and Latvia. [...] Polish-speaking Poles reside to the south of the Neris River near Buivydžiai village and the town of Bezdonys up to Vilnius, and then again - to the north of the Neris River. Among Vilnius, the town of Nemenčinė and Buivydžiai, local Poles refer to themselves - as well as are referred to by others - as "the szlachta" of Buivydžiai or Pavilnys (cf. Medieval German "slahte". Old German "slahta" - kin, dynasty), i.e. the nobility - "szlachta buiwydzka" or "szlachta podwileńska". Currently, the southernmost nonszlachta village is Mostiškės. In this area, there are quite a number of people who know Polish literary language. Here, Polish is the main language used by families and at home. It is known that the establishment of Polish in these territories dates back to the late 19th century, while the Lithuanian language was conclusively ousted from here in the intcrwar period.The expedition has determined that north-west of Vilnius, up to Dūkštos village and the town of Maišiagala, local people spoke Belarusian prior to World War II, like they now do in Kalinas village. In Maišiagala, too, residents used to speak Belarusian. Thus north-west of Vilnius, the Polish dialect was formed on the basis of the very recent Belarusian substratum (marked by dots on the map). [...] To sum up, the Slavic languages emerged, were changing and became established in eastern Lithuania within the last two centuries. National awareness in this region always depended on a political conjuncture, while it was introduced through the church. The outlook for the local Poles' Belarusian language is bleak, since due to the Polish national awareness these people never call their language Belarusian. Local Poles tend to identify their "simple language", i.e. the Belarusian dialect, with Polish, even though that has no objective linguistic grounds. Despite the emerging supply of Belarusian schools or classes with Belarusian as the language of instruction, local Belarusian-speaking residents of Lithuania never send their children to them because they do not regard the Belarusian language as prestigious. These people view the Russian language with high favour, they often have nothing against their children attending Lithuanian schools either, but the latter do not know Lithuanian and therefore are not admitted there according to the provisions of the state education policy of Lithuania. Such children are usually sent to Polish schools, even though they do not know Polish either. [From the publication]

ISBN:
9786094112010
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/81587
Updated:
2020-07-09 21:15:38
Metrics:
Views: 4