Ramaškonių lietuvių sala Baltarusijoje - pereinamoji kalbų zona

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Ramaškonių lietuvių sala Baltarusijoje - pereinamoji kalbų zona
Alternative Title:
  • Ramaškonių lietuvių sala Baltarusijoje - pereinamoji kalbų zona
  • Island of Ramaškonys in Belarus as a transition zone between languages
Keywords:
LT
Sociolingvistika; Lietuvių kalba; Tarmės; Šnektos; Paribio šnektos; Ramaškonys; Varanavas; Baltarusija (Gudija); Baltarusių kalba; Lenkų kalba; Rusų kalba; Kalbos kitimas; Kodų kaita (kalbotyra); Tyrimai.
EN
Sociolinguistics; Lithuanian Language; Dialects; Peripheral dialects; Ramaškonys; Varanavas; Belarus; Belarusian language; Polish language; Russian language; Linguistic change; Code switching (linguistics); Research.
Summary / Abstract:

LTŠiame tyrime keliami trys pagrindiniai uždaviniai: 1) apibūdinti dabartinę sociolingvistinę ir etnolingvistinę situaciją smarkiai apnykusioje Ramaškonių lietuvių kalbos saloje, esančioje Baltarusijoje (Varanavo r.); 2) palyginti dabartinę situaciją su Čekmono 1988 metais paskelbtais Ramaškonių (mikro)arealo tyrimų rezultatais, apibūdinti dabartinės kodų kaitos ypatumus; 3) konkretizuoti, kaip keitėsi pati lietuvių šnekta per pastaruosius tris dešimtmečius, kokių esama ryškesnių fonetikos bei kirčiavimo pokyčių. Apibūdinant dabartinę situaciją, taikomas stebimojo laiko metodas, kai lyginama dabar gyvenančių skirtingų kartų informantų kalba. Kadangi Ramaškonyse nėra jaunų lietuviškai kalbančių gyventojų, teko pagal amžių skirti dvi pagyvenusių žmonių kartas: sąlygiškai vyresniąją (80 ir daugiau metų) ir sąlygiškai jaunesniąją (apie 60-70 metų). Nors ir sąlygiškas, bet skyrimas pagrįstas, nes abiejų šių kartų lietuvių kalba skiriasi: sąlygiškai vyresnioji karta yra neblogai išlaikiusi tradicinės pietų aukštaičių tarmės bruožus, o sąlygiškai jaunesniosios kartos kalboje užfiksuota nemažai akivaizdžių pakitimų. Čekmono 1984 ir 1985 metų ekspedicijų į rytinę Varanavo rajono dalį duomenys rodo, kad tuo metu vietiniai gyventojai dar buvo dvikalbiai, nors lietuvių kalbos mokėjimo lygis ir skyrėsi - nuo gebėjimo laisvai bendrauti įvairiomis temomis iki atskirų buities daiktų pavadinimų įvardijimo arba sugebėjimo tik suprasti. Didžioji dalis Čekmono apklaustųjų tvirtino, kad jų tėvai ir seneliai kalbėję vien tik lietuviškai, bet jau tada pagrindinė vietinių kaimo žmonių kalba buvo vietinė baltarusių šnekta, vadinama poprostu. Lenkų kalba buvo įvardijama tik kaip su religija ir bažnyčia susijusi kalba. Daugelis, ypač vyrai, mokėjo rusiškai.Čekmono tyrimo išvados, apibendrinimai ir taikyta tyrimo metodika tapo pagrindu vėlesniems Ramaškonių lietuvių salos tyrimams: po beveik 30 metų straipsnio autorė sugretino abiejų laikotarpių situacijas ir padarė naujų išvadų, palyginusi, kas per tą laikotarpį pakito ar išnyko. Amžių sandūroje šių užribio, ne Lietuvoje gyvenančių, pietų aukštaičių mišri kalbinė aplinka pasikeitė: per pastaruosius 50-60 metų ji iš esmės virto vienakalbe, nes absoliučiai dominuojančia kasdiene įvairaus amžiaus žmonių bendravimo kalba tapo vietinė baltarusių šnekta po-prostu. Kadangi aplinkiniuose Baltarusijos miestuose ir miesteliuose dominuoja rusų kalba, ją vartoja ir Ramaškonių gyventojai. Lenkų kalba, kaip buvo, taip ir liko religinių apeigų, bažnyčios kalba. Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš natūralaus kalbėjimo ypatumų dvikalbėje (daugiakalbėje) aplinkoje - aktyvioji kodų kaita. Ramaškoniškių kodų kaita sudėtinga, nes jie net ir viename sakinyje pavartoja trijų ar keturių kalbų elementus: lietuvių, baltarusių, rusų, lenkų. Paprastai vyresniosios kartos atstovai pokalbyje pasirinktos kalbos laikosi daug tvirčiau, o sąlygiškai jaunesniosios kartos žmonės dažniausiai pramaišiui vartoja visas tam kraštui būdingas slavų kalbų atmainas. Kodų kaitą labiausiai skatina asmenys iš kitos kalbinės aplinkos, į kuriuos atsižvelgiama net ir tuomet, kai jie pasyviai dalyvauja tiek oficialiame, tiek ir šeimos aplinkos pokalbyje. Pašnekovas iš Ramaškonių nesunkiai gali pereiti prie kitos kalbos, jeigu jaučia ar įtaria, kad vienas ar keli pokalbio dalyviai gali jo nesuprasti, todėl sąmoningai stengiasi prisitaikyti prie kitam pašnekovui (ar pašnekovams) priimtinesnės kalbos. Kodų kaitą stimuliuoja besikeičiančios pokalbių temos.To paties kodo atkarpų dydis priklauso nuo pokalbio konteksto: gali būti ir keli sakiniai, tačiau dažniau kodas keičiamas ir viduryje sakinio. Kaip tarpinė kalba vartojama rusų, rečiau - lenkų. Be abejo, vykstant kodų kaitai, aktyvėja kalbų sąveika: atsiranda daug pažodinių vertimų iš kitų kalbų, stiprėja visų pirma leksinė interferencija, bet gausu ir fonetinės bei gramatinės interferencijos atvejų. Straipsnyje analizuojama Ramaškonių salai ypač būdinga dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencija. Vienbalsinimo pasekmės nevienodos: sveikus ie, uo išlaiko tik seniausioji karta, sąlygiškai jaunesnių žmonių kalboje dvibalsiai (kirčiuoti ir nekirčiuoti) vienbalsinami beveik sistemingai. Dėl kaimyninių slavų kalbų įtakos ir vidinės šnektos raidos trumpėja ilgieji balsiai. Šis procesas yra palietęs visas pakraštines pietų bei rytų aukštaičių šnektas. Dėl balsių trumpėjimo kito ir jų kokybė. Ramaškonių šnektoje fiksuojama priegaidžių defonologizacija, paskatinusi spartesnį tvirtagalių dvibalsių ie, uo vienbalsinimą. Ramaškonių šnektos linksniuojamieji žodžiai pasižymi kirčiavimo variantiškumu. Kiek išklibintas šnektos kirčiavimas turi tam tikrų tendencijų, bendrų daugeliui paribio šnektų. Didesnė dalis antrosios akcontinės paradigmos žodžių iš kintamojo kirčiavimo yra perėjusi į pastovųjį (dažniausiai tai bendri vietinių lietuvių ir baltarusių šnektų žodžiai, seni skoliniai). Todėl lietuvių šnektoje yra apnykusi daiktavardžių antroji akcentinė paradigma. [...] Palyginus, kaip pakito sociolingvistinė situacija Ramaškonių areale po 20-30 metų, o tai prilygsta laikotarpiui, per kurį vieną gyventojų kartą pakeičia kita, konstatuojama, kad įvyko esminių pakitimų, nes išnyko viena iš vartotų kalbų - lietuvių. Taigi dabar Ramaškonių arealas traktuotinas kaip pereinamoji kalbų zona. [Iš leidinio]

ENThis study has three main objectives: (1) To describe the current sociolinguistic and ethno-linguistic situation in the Lithuanian language island of Ramaškonys located in Belarus (Voranava district), which suffered considerable decline; (2) To compare the present-day situation with the results of the studies of the micro-area of Ramaškonys published by Valerijus Čekmonas in 1988 and describe the specific features of the current codeswitching; (3) To provide more concrete details about the changes in the Lithuanian sub-dialect in the last three decades, including more distinct changes in phonetics and accentuation. The description of the current situation is provided by applying the apparent-time study method in which the language of informants of different generations living nowadays is compared. Since there are no young Lithuanian-speaking residents in Ramaškonys, the elderly people were broken down into two generations based on age: a relatively older one (80 years old and more) and a relatively younger one (about 60-70 years old). Even though such division is relative, it is still well-grounded because the Lithuanian language of these two generations is different: the relatively older generation has kept the traits of the traditional dialect of southern Aukštaitija quite well, while the language of the relatively younger generation demonstrates quite a number of obvious changes which have been recorded. The data from Čekmonas' expeditions of 1984 and 1985 to the eastern part of Voranava district show that local inhabitants were still bilingual at the time, although their level of knowledge of Lithuanian varied from the ability to communicate freely about different topics to naming of separate domestic items or the ability to understand only.The majority of people interviewed by Čekmonas maintained that their parents and grandparents had spoken Lithuanian only, but even then the principal language of local rural residents was vernacular Belarusian, so-called poprostu. Polish was identified just as a language related to religion and the church. Many people, especially men, knew Russian. Conclusions, summing-up and the methodology of Čekmonas' study served as the basis for subsequent studies of the Lithuanian island of Ramaškonys: almost 30 years later, the author of the article has drawn a parallel between the situations from both time periods and has reached new conclusions having compared what changed or disappeared during that time. At the turn of the century, the mixed linguistic environment of these representatives of southern Aukštaitija living outside Lithuania changed: in the last 50-60 years, it has become in principle monolingual because vernacular Belarusian poprostu became the absolutely dominant daily language of communication of people of various ages. Since Russian prevails in the surrounding cities and towns of Belarus, it is also used by inhabitants of Ramaškonys. Polish has remained - like it used to be - the language of religious rituals and the church. The article examines one of the specific features of natural speech in a bilingual (multilingual) environment - active code-switching. Codeswitching of residents of Ramaškonys is complicated because, even in one sentence, they would use elements of three or four languages: Lithuanian, Belarusian, Russian and Polish. Representatives of the older generation usually stick to the chosen language in a conversation much more consistently, whereas people of the relatively younger generation commonly use all the varieties of Slavic languages typical of that region interchangeably.Code-switching is mostly encouraged by persons from a different liguistic environment which are considered even when they take on a passive role in a conversation, be it in an official or family setting. An interlocutor from Ramaškonys can easily switch to another language if he/she feels or suspects that one or several participants of the conversation may not understand him/her, therefore, he/she deliberately tries to accommodate to a language which is more acceptable to another interlocutor (or other interlocutors). Code-switching is stimulated by changing conversation topics. The length of segments of the same code depends on the context of the conversation: a segment can be a few sentences long, however, the code is more often switched even in the middle of a sentence. The intermediate language is Russian, or less commonly, Polish. In case of code-switching, interaction among languages is undoubtedly becoming more intense: there emerge many word-for-word translations from other languages and lexical interference is first of all becoming stronger, but instances of phonetic and grammatical interference are also numerous. [...] The comparison of changes in the socio-linguistic situation in the area of Ramaškonys 20-30 years later, which amounts to a time period when one generation of residents is replaced by another, makes it possible to state that fundamental changes have taken place because one of the languages used - Lithuanian - has disappeared. Thus currently the area of Ramashkantsy is to be treated as a transition zone between languages. [From the publication]

ISBN:
9786094112010
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/81323
Updated:
2021-04-22 12:50:13
Metrics:
Views: 43
Export: