Sūduvos krašto teritorinė, socialinė sandara - esminiai bruožai X-XIII a. pirmojoje pusėje

LT2022 metais pažymėjome lietuvių tautos ilgų ir sunkių egzistencinių kovų, pasibaigusių Melno taikos sutartimi, 600-ąsias metines. Šia sutartimi, gimusia Žalgirio mūšio išdavoje, Lietuvai grąžinta didžioji dalis etninės Sūduvos žemių ir Žemaitija. Pirmą kartą Lietuvos valstybė, Seimo lygmeniu, įvertino Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės formavimosi istorijoje, jo įtaką lietuvių kalbos, kultūros plėtroje bei tapatybės įtvirtinimui ir 2022 metus paskelbė Sūduvos metais. Natūralu, kad esame veikiami tų metų emocinės dvasinės bangos, emocinio lauko, ir tai labai prasminga, išryškinant mūsų tautos istorinį paveldą, gaivinant istorinę atmintį – Tautos gyvybės medį. Per praeitį, kuriant dabartį ir žvelgiant į ateitį. Kultūrine-dvasine prasme istorinis paveldas – tai mūsų tautos turtai, kuriuos prasminga retkarčiais pakelti, paskaityti, pamąstyti apie gyvenamą laikmetį, istoriją ir pabandyti giliau suvokti mus supančio pasaulio realijas, tendencijas. Pasitelkdamas Lietuvos istoriko, enciklopedisto, vertėjo Rimanto Jaso (1929–2002 m.) „Vertėjo žodyje“ pateiktą mūsų tautos istorijos kelio trumpą, bet labai vaizdingą ir giliai prasmingą santrauką, siūlau skaitytojams pabandyti pajusti mūsų tautos istorijos vėjų-audrų siautėjimo rezultatus: „Baltai, kaip vienas iš Europos etnosų, per pastaruosius du tūkstančius metų yra patyrę dvi esmines, su niekuo nepalyginamas ir pasekmių požiūriu neatitaisomas katastrofas. Pirmoji iš tų katastrofų buvo jokiuose šaltiniuose neaprašyta slavų invazija į baltų bei finų-ugrų gyvenamus plotus. Antroji katastrofa – tragiškiausias susidūrimas su vakarų Europa, su jos civilizacija ir ideologija XI–XV a. pr. Daugiausia skriaudų baltams ir Lietuvai XIII–XIV a. padarė tos civilizacijos ir ideologijos nešėjai vokiečių riterių-vienuolių ordinai.Visa, kas ištiko lietuvių tautą po to, buvo tik tų dviejų katastrofų pasekmės, anuomet jau susiklosčiusios Lietuvos geopolitinės padėties padariniai. Baigiantis I tūkstantmečiui, dėl slavų invazijos baltai galutinai prarado savo žemę, savo egzistencijos pagrindą didžiuliame plote – nuo Dauguvos aukštupio šiaurėje iki Pripetės bei Desnos pietuose ir kone tūkstančio kilometrų ruože nuo Nėries bei Nemuno ištakų vakaruose iki Dniepro ir Okos baseinų sandūros rytuose... Vokiečių ordino sutriuškinimas Žalgirio (Griunvaldo, Tanenbergo) mūšyje 1410 m., pasiektas jungtinėmis Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėgomis, nebeprikėlė iš kapų tūkstančių Lietuvos gyventojų, kurie žuvo kare su Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiais bei jų talkininkais XIII–XIV a. Lygiai taip pat kaip LDK išplitimas XIV a. į buvusius rytuose kadaise baltiškus plotus negalėjo pakeisti jų naujo rusiško veido. Pasibaigus karams su Vokiečių ordinu, lietuvių tauta buvo visiškai nukraujavusi, ilgam praradusi gyvybinę ir kūrybinę galią, perrengta svetimų kalbų bei kultūrų drabužiu ir pasmerkta vien žūtbūtinei kovai dėl savo, kaip tautos, gyvasties tame mažame lopinėlyje žemės, kurį jai dar paliko neapsakomai godūs ir žiaurūs didieji kaimynai.“. [Iš teksto, p. 7-8]

ENFor the first time, the Lithuanian state appreciated the significance of the Sudovia region and its influence on the formation of the country, on the development of the Lithuanian language, culture and identity. Year 2022 was declared the year of Sudovia. To quote historian Rimantas Jasas: „The Balts, as one of Europe’s ethnicity, have experienced two major, disastrous and with irreversible consequences catastrophes for the last two thousand years. The first of these catastrophes was the Slavic invasion into the territories of the Balts and the Finno-Ugrians, which is not described in any sources. The second catastrophe was the most tragic encounter with Western Europe, with its civilisation and ideology in 11th-15th centuries. The greatest injustices to the Balts and Lithuania in the 13th-14th centuries were inflicted by German Teutonic orders, who were the carriers of Western civilization. Bay Coast culture formed in the Western Baltic lands as early as the Middle Neolithic Age 4000-3000 BC and the tribes of the Sudovians and Galindians were born. The development of the Sudovian culture took place, which led to the formation of differences in the material and spiritual fields. This was caught up by politicised historians who started to analyse Lithuanian ethnicity by changing the names as well as taking over the territory and the dissemination of their culture and history.In the 10th-13th centuries, the Sudovia region began to integrate into the territorial and social structure of the Lithuanian state. At that time, the communal structures of the region had not yet been destroyed by massive and continuous raids of the Teutonic Order. The best and most reliable ways to know the territorial structure of the Sudovia region are our hillforts, ancient settlements and burial sites. Nowadays, we have 149 hillforts in Sudovia - Užnemunė, which are included in the Register of Cultural Monuments of Lithuania. As many as 30 of them were built in the 1st century BC, 105 hillforts were built before the middle of the 2nd century. These are indisputable indicators of the rapid cultural development of the region. The entire cultural development of the region was driven by well-developed territorial-social structures and outstanding, skilful leaders. [From the publication]