Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio : antisemitizmo Lietuvoje raida

LTMonografijoje, remiantis juridiniais aktais, statistikos duomenimis, archyvine medžiaga, periodine spauda ir tyrinėtojų darbais, analizuojami lietuvių ir žydų santykiai bei antisemitizmo raida atskirais Lietuvos istorijos laikotarpiais: tautinio atgimimo metais (XIX a. pab. - 1914 m.), Lietuvos valstybės kūrimo ir demokratijos įtvirtinimo (1917 - 1926 m.), autoritarino Antano Smetonos rėžimo (1927 – 1940 m.) ir pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940–1941 m.). Lietuvių santykiai su žydais keitėsi drauge su ekonominių, socialinių ir politinių procesų raida. XIX a. priešiškumas žydams buvo grindžiamas religiniais motyvais, kurių pagrindu žydų amoralumas buvo priešpastatomas lietuvių dorybingumui. Nepaisant to žydų bendruomenė parėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą bei aktyviai dalyvavo kuriant valstybines institucijas. Tarsi atsidėkojant už tokią žydų poziciją jiems buvo suteikta autonomija, kuri egzistavo iki 1926 m. Šis laikotarpis pačių žydų vadinamas „aukso amžiumi“, nors lietuvių-žydų santykius tuo metu taip pat lydėjo tam tikra įtampa. Pasirinktas tautinės valstybės modelis bei augantis nacionalizmas lėmė, kad žydai vertinti kaip antrarūšiai piliečiai, nors buvo lojaliausia tautinė mažuma. Nuosaikūs nacionalistai (smetoninkai) buvo linkę toleruoti žydus, tuo tarpu radikalus sparnas laikėsi nuostatos „Lietuva lietuviams“. Sovietų okupacija pagimdė naują žydo vaizdinį, paremtą jau nebe religiniais, o politiniais motyvais – žydas nepriklausomybės duobkasys.Reikšminiai žodžiai: Antisemitizmas; Antijudaizmas; Žemės ūkis; Miestai; Moralumas; Katalikybė; Prietarai; Rinkimai; Bendradarbiavimas; Ritualinė žmogžudystė; Karas; Valstybingumas; Autonomija; Nacionalizmas; Lietuvos krikščionių demokratų partija; Kalba; Perversmas; Smurtas; Ugdymo sistema; Integracija; Komunistų partija; Žydų klausimas; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Vokietija (Germany); Lietuvos aktyvistų frontas (LAF).

ENThis monograph draws on legal acts, statistical data, archive materials, the contemporary press, and bodies of research to examine Lithuanian-Jewish relations and the evolution of anti-Semitism in different periods of Lithuanian history: the period of national reawakening (from the end of the 19th century to 1914), the establishment of the Lithuanian state and democracy (1917-1926), the authoritarian Smetona regime (1927-1940) and the first years of the Soviet occupation (1940-1941). Lithuanian-Jewish relations changed in the process of economic, social and political development. In the 19th century opposition to the Jews was based on religious motives which used Jewish amorality was detrimental to Lithuanian honour. Despite this, the Jewish society supported Lithuania’s restoration of independence and took active part in establishing state institutions. By way of thanks for this help, the Jews were granted autonomy, which lasted until 1926. The Jews themselves refer to this as their ‘Golden Age’ though there was increasing tension in the Lithuanian-Jewish relations at that time. The model chosen for the nation state and the growing nationalism meant that Jews were regarded as second-class citizens, even though they had been the most loyal of the minority groups. Moderate nationalists (the Smetonians) were tolerant of the Jews but radical wings of the time claimed ‘Lithuania for Lithuanians’. During the Soviet occupation a new image of the Jews emerged which was based on political rather than religious motives – Jews were the grave-diggers of independence.