LTLenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sutartis, žinoma Liublino unijos pavadinimu, ir jos pasekmės istorikų vertinama prieštaringai. Ši monografija tęsia Lenkijos istoriografijos tradicinį požiūrį į Liublino uniją ir jos reikšmę, tačiau joje požiūris sušvelninamas, pripažįstami likę LDK valstybingumo bruožai. Monografiją sudaro įvadas ir 6 chronologine tvarka išdėstyti skyriai: I. Liublino unijos rezultatai, II. Unijos tobulinimas, III. Rūdininkų suvažiavimas (1572 m. rugsėjo 24-27 d.) ir Mikalojaus Haraburdos pasiuntinybė į Maskvą, IV. Dvigubas tarpuvaldis 1572-1576; atskirų Didžiosios Kunigaikštystės luomų suvažiavimų ir Lietuvos elito nepriklausomų sprendimų laikotarpis, V. Persilaužimas Stepono Batoro laikais (1576-1586), VI. Lietuviškieji trečiojo bekaralmečio bruožai ir Pabaiga. Knygoje yra išsami šaltinių ir literatūros bibliografija, su epocha ir jos veikėjais supažindinančios iliustracijos. Dauguma H. Lulevvicziaus darbe panaudotų šaltinių saugomi ne Lietuvoje, o yra išsklaidyti Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos rankraščių saugyklose. Jų paskelbimas svarbus ir grynai pažintine prasme.