Zaginiony świat książki : biblioteki klasztorne na Litwie pod władzą carów

LTStraipsnyje nagrinėjamos katalikų ir unitų vyrų vienuolynų bibliotekos kaip LDK kultūros paveldą reprezentuojantys knygų rinkiniai. Chronologiškai nagrinėjamasis laikotarpis apima laikotarpį nuo paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 m. bei posukiliminių represijų pradžios. Iki 1772 m. LDK teritorijoje veikė 27 vienuolynai, plėtoję aktyvią socialinę, edukacinę ir kultūrinę veiklą. Vienuolynų krizę sukėlė tiek švietimo idėjos bei europiniai sekuliarizacijos procesai, tiek caro valdžios politika, konfiskavusi vienuolynų materialiuosius turtus bei apribojusi jų kontaktus su administraciniais ir kultūriniais centrais už Rusijos imperijos sienų. Dėl caro valdžios represijų vienuolynai buvo uždaryti, o jų knygų rinkiniai sunaikinti arba išsklaidyti (ypač po 1832 m.). Didžiausius rinkinius turėjo jėzuitai (70 tūkst. tomų), dominikonai (35 tūkst.), pijorai (31 tūkst.), bernardinai (26 tūkst.), bazilijonai (25 tūkst.), pranciškonai (23 tūkst.) ir misionieriai (19 tūkst.). Vienuolynų knygų rinkinius sudarė lenkų, lietuvių ir užsienio religinė bei pasaulietinė literatūra, suskirstyta į keliolika skyrių, tarnaujanti švietimui bei vienuoliškajai skaitymo kultūrai "lectio librorum", sutapusiai su pasaulietine knygų skaitymo praktika, paskatinusia laipsnišką perėjimą nuo intensyviojo prie ekstensyviojo skaitymo. Po 1863 m. vienuolijų kultūrinio paveldo lobynas (pirmaisiais XIX a. metais bibliotekų ištekliai siekė virš 300 tūkstančių tomų) atiteko Vilniaus viešąjai bibliotekai.Reikšminiai žodžiai: Bibliotekos; Vienuolynai; Knygos; Spauda; Skaitymas; Knygos kultūra.

ENThe article studies the libraries of Catholic and uniate monasteries as collections of books, representing the cultural heritage of the Grand Duchy of Lithuania. The chronologically studied period covers the time from the last partition of the Polish – Lithuanian Commonwealth in 1795 till the ban of Lithuanian print in 1864 and the commencement of the post-uprising repressions. Prior to 1772 27 monasteries were in existence on the territory of the Grand Duchy of Lithuania and developed active social, educational and cultural activities. The crisis of monasteries resulted from the Enlightenment ideas and European secularization process and the politics of the czarist authorities, which confiscated the property of the monasteries and limited their contacts with administrative and culture centers outside the limits of the Russian Empire. Due to the repressions by the czarist authorities the monasteries were closed and their book collections were destroyed of disseminated (especially after 1832). The biggest collections were those held by Jesuits (70 thousand volumes), Dominicans (35 thousand), Bernardines (26 thousand), Basilians (25 thousand), Franciscans (23 thousand) and missionaries (19 thousand). The monastery book collections included Polish, Lithuanian and foreign religious and secular literature, grouped into more than ten sections, used for the purposes of educational and reading culture “lectio librorum”, which coincided with the secular book reading practice and urged the gradual transition from the intensive to extensive reading. After 1863 the vaults of monks’ cultural heritage were transferred to Vilnius Public Library (in the first years of the 19th century the resources reached more than 300 thousand volumes).