LTKai 1422 m. vasarą įsiliepsnojęs Golubo karas užsibaigė tarp Jogailos, Vytauto ir Paulio von Rusdorfo sudaryta taikos sutartimi, galėjo atrodyti, kad tai dar vienas laikinas susitarimas gilias šaknis turinčiame konflikte, kurį Lenkija ir Lietuva vienoje pusėje, o Vokiečių ordinas kitoje sprendė jau kurį laiką. Tačiau tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino valdų Melno taika nustatė sieną (ar veikiau principus, kaip ji turi būti vedama), o sienos dalis su Prūsija, galiausiai išvesta praktikoje, esminių pokyčių vėliau nepatyrė kelis šimtmečius. Istorikams šios sienos atsiradimas Šiaurės Europoje įdomus tuo, kad ji, iš pradžių tenurodžiusi „įtakos zonas“ beveik negyvenamuose žemės plotuose, ilgainiui tapo svarbia skirtimi, dažnai vaizduota kaip dalis ribos tarp protestantiškosios ir katalikiškosios Europos, o XIX a. ir XX a. pradžioje – ir kaip dalis ribos tarp pažangos ir atsilikimo, civilizacijos ir barbariškumo, netgi kultūrinės ribos tarp Europos ir Azijos.Įdomu ir tai, kad, nepaisant šių nuo vietos realijų gerokai „nutolusių“ vaizdinių, abiejose sienos pusėse gyvenę žmonės bendravo, mezgė kontaktus, keitėsi prekėmis, paslaugomis, informacija, o dalis jų, be visa to, darė tai dar ir ta pačia lietuvių kalba (ar veikiau skirtingais jos dialektais). Pasienį jie kūrė ir perdarė ne kaip neperžengiamą barjerą, o kaip savitą kontaktų zoną. Šiam rinkiniui parašyti straipsniai nagrinėja tris atvejus, kurie visi fokusuojasi į pasirinktus šio pasienio sąveikos mazgus ikiindustrinėje epochoje. Nors tai atskiri tyrimai, kurių nevienija nei aptariamos vietovės, nei laikotarpiai, nei fokuso objektai, kuriuos pasirinko autoriai, šie tyrimai leidžia mums dirstelėti į savitus, senokai sunykusius ir dar gerokai per mažai pažintus sąveikos mazgus kadaise egzistavusiame Lietuvos ir Prūsijos pasienyje.