Naujas požiūris į Rytų Lietuvos pilkapynus

LTStraipsnyje daugiausia dėmesio skiriama dviem kertiniams Rytų Lietuvos pilkapynų išplanavimo elementams – pilkapių grandinėms ir tarp jų susidariusiems tarpams-takams. Įvairaus pločio, ilgio ir orientacijos takai tarp Tautų kraustymosi (V–VIII a.) ir Vikingų laikotarpio (IX–XII a.) pilkapių užfiksuoti 18 vietovių visame šios archeologinės kultūros areale. Jie ypač būdingi didiesiems pilkapynams, kuriuose išliko 80 ir daugiau pilkapių. Tai leidžia manyti, kad šie pilkapynai V–XII a. buvo naudojami ne tik kaip laidojimo kompleksai, bet ir kaip šventvietės – apeigų ir sueigų vietos. Tokios regioninės šventvietės – tai dar vienas svarbus visų baltų genčių šventviečių ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūros istorijos dėmuo. Rytų Lietuvos pilkapynų analizė, kuria paremtas šis tyrimas, atlikta naudojant viešai prieinamą skaitmeninį erdvinį reljefo modelį DTM-LT-2020. Jis suteikia išskirtinę galimybę tiksliai matyti pilkapių išsidėstymą grupėse, ir tai keičia Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paveikslą tiek empiriniu, tiek teoriniu požiūriu. Reikšminiai žodžiai: Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, laidosena, baltų religijos šventvietės, skaitmeninis reljefo modelis (LiDAR).

ENThis study is based on an analysis of burial mound groups in Eastern Lithuania using the publicly available DTM-LT-2020 digital terrain model (created using laser-scanned surface data, SEŽP_0.5LT, of the territory of the Republic of Lithuania). The study focused on burial mound groups containing at least 25–30 mounds, with a total of 107 groups identified, of which 70 met the quality criteria for analysis. Most of the research centred on burial mounds from the Migration Period–Viking Age and the Viking Age, containing 30 to 79 mounds. Other groups had significantly smaller sample sizes, and those from the Roman Period and Roman–Migration Period were excluded due to not meeting the defined criteria. The digital terrain model clearly reveals key spatial elements of these burial mound sites, including mound chains, the gaps between them, and large mounds (20 meters or more in diameter), which significantly contribute to the monumentality of these sites. A particular focus of the study was the paths and spaces between the mounds, varying in width, length, and orientation. Pathways were identified in 18 burial mound sites, with more locations still requiring verification across the cultural area. These pathways were present in 8 out of 20 major burial mound groups, which have preserved 80 or more mounds. The distribution, size, and lack of geographical or visual links between these large burial mound groups and hillforts suggest that they were not created by a single local community, but rather by a larger network of communities. The spatial structure of these large burial mound groups indicates that they were not only burial complexes but also ritual sites, serving as gathering places for ceremonies and other sacred practices. These regional sanctuaries, established, expanded, and used between the 5th and 12th centuries, add a crucial dimension to the history of Baltic sacred sites.They also significantly enrich the understanding of Eastern Lithua nia’s burial mound culture, which later became the foundation for the Grand Duchy of Lithuania.