Tiesos sąvoka teisėje

LTTeisės literatūroje ir teisinėje praktikoje įprasta skirti faktų kategoriją, kartais net priešinant ją teisės kategorijai. Įprasta teigti, kad pirmiausia nustatome faktus (kaip viskas realiai vyko), paskui tiems faktams parenkame juos atitinkančias teisines taisykles – preskripcijas (privalomybės kategorija), išreikštas teisės normose ir (ar) teisės principuose. Faktai laikomi nustatytais teisingai, kai patvirtinamos (konstatuojamos) iš tikrųjų (realiai) įvykusios gyvenimo aplinkybės. Tik tada, jei faktai nustatyti teisingai, galime turėti pagrįstą lūkestį, kad bus parinktos šiuos faktus atitinkančios teisinės nuostatos – taigi ir pats teisinis ginčas bus išspręstas teisingai. Taigi nustatydami faktus, siekiame tiesos. Teisės literatūroje ir teismų jurisprudencijoje, rašant apie faktų įrodinėjimo standartus, vartojami skirtingi tiesos, kaip įrodinėjimo tikslo, sąvoką konkretinantys terminai – dažniausiai vartojamos tiesos, objektyviosios tiesos, materialiosios tiesos, formaliosios tiesos sąvokos. Šių sąvokų vartojimas yra gana chaotiškas ir neturi aiškaus pagrindo. Yra autorių, teigiančių, kad objektyviosios tiesos sąvoka teisiniame kontekste apskritai neturėtų būti vartojama, pažymima, kad tai iš ideologizuotos sovietinės teisinės sistemos atėjusi sąvoka – kiti autoriai objektyviosios tiesos sąvoką mano esant būtina. Taip pat skirtingai interpretuojamos formaliosios ir materialiosios tiesos sąvokos. Įrodinėjimo tikslas teisėje sietinas su konkrečioje teisės sistemoje leistinais įrodymais pagrįstos tiesos (tikrovės faktų) nustatymu ir racionaliu teisėjo įsitikinimu, kad faktas egzistavo (egzistuoja).Objektyviosios tiesos kaip faktų įrodinėjimo tikslo kategorijos vartojimas teisės literatūroje ir teismų jurisprudencijoje laikytinas netinkamu ir neatitinkančiu teisės mokslo ir korektiško sąvokų vartojimo reikalavimų. Pasisakant dėl konkuruojančių formaliosios ir materialiosios tiesos sąvokų vartojimo ypatumų, konstatuotina, kad formaliosios tiesos nustatymas, grindžiamas ginčo šalių rungimusi ir vienodų procedūrinių taisyklių taikymu, laikytinas minimaliu įrodinėjimo tikslu ir standartu; materialiosios tiesos nustatymo tikslas rodo didesnį teismų aktyvumą ir dažnai reiškia išimtis iš leistinumo taisyklės ir rungimosi principo imperatyvų. Siektina, kad formaliosios ir materialiosios tiesos sąvokos teisės literatūroje ir teismų sprendimuose būtų vartojamos ne chaotiškai ir atsitiktinai, o taip, kad jomis būtų išreikštas tas įrodymų vertinimo modelis, kurį teismas pasirinko konkrečioje byloje. Faktų įrodinėjimo standartas, veikiantis bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismuose, tik iš dalies tinkamas Konstituciniam Teismui, nagrinėjančiam konstitucinės justicijos bylas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas organizuoja procesą pagal teisinį reguliavimą, kuris yra neišsamus ir fragmentiškas.Kadangi konstitucinės justicijos bylose rungimosi principas neveikia visa apimtimi, Konstitucinis Teismas yra linkęs veikti pagal laisvo įrodymų vertinimo principą, o tai didina Konstitucinio Teismo atsakomybę dėl faktų nustatymo teisingumo. Ypač daug klausimų kyla dėl faktų įrodinėjimo standartų tinkamumo tais atvejais, kai Konstituciniame Teisme nagrinėjami individualūs, konkrečiam asmeniui skirti teisės aktai ir teismų kreipimaisi nebaigtose nagrinėti bylose – asmenys, kuriems ginčijami teisės aktai daro tiesioginę įtaką, neturi aiškiai išreikštų procesinių garantijų pateikti savo paaiškinimus dėl konstituciniam ginčui svarbių faktinių aplinkybių. Pagrindiniai žodžiai: teisė, faktai, tiesa, objektyvioji tiesa, formalioji tiesa, materialioji tiesa, įrodinėjimas. [Iš leidinio]

ENIn the legal literature and practice, it is common to distinguish the category of facts, sometimes even in opposition to the category of Law. It is common to say that we first establish the facts (how things actually happened), and then we choose the legal rules appropriate to those facts – the prescriptions (the category of obligation) expressed in the legal norms and/ or principles of the Law. Facts are considered to have been correctly established when they confirm (state) what actually (in reality) happened. Only if the facts have been correctly established can we have a reasonable expectation that legal provisions will be chosen that are consistent with those facts – and therefore that the legal dispute itself will be resolved correctly. Thus, in fact-finding, we seek the truth. In the legal literature and in jurisprudence, different terms are used to specify the concept of truth as the purpose of proof – truth, objective truth, material truth, and formal truth are the most commonly used concepts when referring to the standards of the proof of facts. The use of these terms is rather haphazard and has no clear basis. There are authors who argue that the concept of objective truth should not be used in a legal context at all, by noting that it is a concept that comes from the ideologized Soviet legal system, while other authors consider the concept of objective truth to be necessary. There are also different interpretations of the concepts of formal and material truth. The purpose of proof in law is to establish the truth (the facts of reality) based on admissible evidence in a given legal system and to satisfy a rational judge that a fact existed (or still exists).The use of objective truth as a category of the purpose of proving facts in the legal literature and jurisprudence is to be considered inappropriate and inconsistent with the requirements of the legal science and the correct use of concepts. As regards the specific features of the competing concepts of formal and material truth, it should be noted that the establishment of formal truth, based on the adversarial nature of the parties to the dispute and the application of uniform rules of the procedure, is a minimum objective and a standard of proof, whereas the objective of material truth is an indication of a higher standard of proof, and it often implies an exception to the imperatives of the admissibility rule and the principle of adversarialism. The aim is to ensure that the concepts of formal and substantive truth are not used haphazardly and randomly in the legal literature and in judicial decisions, but rather in a way that expresses the pattern of assessment of evidence that the court has chosen in a particular case. The standard of proof of facts in courts of general or special jurisdiction is only partially appropriate for the Constitutional Court in cases of constitutional justice. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania organises its proceedings in accordance with a legal framework which is incomplete and fragmented.Since the principle of adversarial proceedings does not operate in its entirety in cases of constitutional justice, the Constitutional Court tends to act in accordance with the principle of the free assessment of evidence, which increases the responsibility of the Constitutional Court for the correctness of the determination of facts. In particular, the adequacy of the standards of proof of the facts is open to question in cases where the Constitutional Court is dealing with individual, person-specific legislation and with applications from courts in pending cases – the persons directly affected by the contested legislation have no explicit procedural safeguards to present their submissions on the facts relevant to the constitutional dispute. Keywords: law, facts, truth, objective truth, formal truth, material truth, proof. [From the publication]

• Baudžiamojo proceso teisė / Gintaras Goda, Marcelis Kazlauskas, Pranas Kuconis. Vilnius : Teisinės informacijos centras, 2005. 663 p.
• Baudžiamojo proceso veiksmų (sprendimų) teisėtumo vertinimas baudžiamajame ir civiliniame procesuose / Marijus Šalčius. Teisės apžvalga 2020, Nr. 2(22), p. 21-39.
• Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės / Vytautas Nekrošius. Vilnius : Justitia, 2002. 247 p.
• Civilinis procesas : teorija ir praktika / Artūras Driukas, Virgilijus Valančius. Vilnius : Teisinės informacijos centras, 2005-2009. 4 t. (3532 p.).
• Įrodymų leistinumo reikšmė Lietuvos civiliniame procese / Jurgis Bartkus. Teisė. 2021, t. 119, p. 105-117.
• Naujojo - sudėtingųjų dinaminių sistemų - mokslo įtaka teisės mokslui / Dovilė Valančienė. Teisė. 2011, t. 78, p. 197-209.
• Teisė ir faktas : Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo patirtis / Stasys Stačiokas, Ernestas Spruogis. Teisės problemos. 2006, Nr. 3 (53), p. 5-32.
• Teisės aiškinimo probleminiai aspektai / Ernestas Spruogis. Jurisprudencija. 2006, Nr. 8 (86), p. 56-62.
• Teisės ir faktų tyrimo persipynimas konstitucinės justicijos bylose / Egidijus Kūris. Teisė ir faktas konstitucinėje jurisprudencijoje : tarptautinė konferencija, 2005 m. birželio 30 - liepos 1 d., Vilnius. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2005. P. 41-51.
• Teisės teorija / Alfonsas Vaišvila ; Lietuvos teisės universitetas. Vilnius : Justitia, 2000. 375 p.
• Teisinis kvalifikavimas formaliosios logikos požiūriu / Giedrė Lastauskienė. Teisė. 2009, t. 73, p. 38-54.
• Tiesos nustatymo problema šiuolaikiniame civiliniame procese / Žilvinas Terebeiza. Socialinių mokslų studijos. 2011, Nr. 3 (3), p. 1015-1029.