Lietuvos geologijos institutas, 1941-2001

LTGeologijos mokslo ištakos Lietuvoje siekia XVIII amžiaus pabaigą, kada Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojoje mokykloje buvo pradėti skaityti pasaulietinių mokslų kursai, jų tarpe ir geognozija bei oriktognozija. XIX a. pradžioje pirmuosius krašto geologinius tyrimus atliko E.Eichvaldas, I.Jakovickis, S.B.Jundzilas, R.Symonovičius, M.Severginas, J. fon Ulmanas, F.Diubua de Monpere. To amžiaus antrojoje pusėje Lietuvos geologija domėjosi Č.Chmielevskis, A.Giedratis, K.Grevingkas, A.Inostrancevas, J.Siemiradzkis. XX amžiuje iki 1940-jų metų Lietuvoje jau buvo atlikta nemažai geologinių tyrimų. Tai susiję su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorių J.Dalinkevičiaus, P.Jodelės, M.Kaveckio, Č.Pakucko, K.Sleževičiaus, M.Tomašausko, bei Vilniaus universiteto – B.Halickio, A.Jaroševič-Klyšynskos (Halickos), M.Limanovskio, B.Rydzevskio vardais. Taigi, nepriklausomoje Lietuvoje atsirado aplinkybės, subrandinę dirvą steigti atskiras mokslo tyrimo įstaigas bei universalesnio pobūdžio instituciją – Mokslų akademiją. Geologai mokslininkai dažnai rašė to meto spaudoje apie geologinių žinių svarbą ūkiui ir valstybei. 1936 m. įsteigtame Lietuvos energijos komitete susikūrė Žemės turtams tirti komisija – vėliau įkurtų geologinio tyrimo įstaigų pirmtakas. 1941 m. sausio 16 d. įsteigtoje Mokslų akademijoje per trumpą laiką buvo įkurti mokslo tyrimo institutai. Geologijos ir geografijos institutas buvo įsteigtas 1941 m. birželio 11 d.Šis jubiliejinis leidinys parengtas instituto įkūrimo 60-ties metų datai pažymėti. Knygą sudaro keturios dalys, kuriose bandyta apžvelgti instituto istoriją, atliktus darbus, pasiektus rezultatus, parodyti instituto kelią ir jo gyvenimą. Iš esmės institutas buvo suformuotas per pirmuosius penkerius veiklos metus (1946-1950). Tolesnę jo raidą, mokslinio potencialo stiprėjimą, stiprių mokslo krypčių susikūrimą bei rezultatus apsprendė tiek vidiniai mokslo plėtros veiksniai, tiek ir išorinės aplinkybės, tarp kurių nemenkas vaidmuo teko politiniams bei socialiniams visuomenės raidos įvykiams, o kartais ir dramatiškiems valdžios sprendimams. Knygoje stengtasi atspindėti instituto raidą per mokslininkus ir jų atliktus darbus, disertacijas, ekspedicijas, projektus. Todėl joje nėra tiek daug mokslinės informacijos, kiek gal būtų norėta sutalpinti. Skaitytojas ją nesunkiai gali rasti mūsų leidiniuose ir publikacijose. Norėta taip pat paminėti visus institute dirbusius darbuotojus, mokslininkus, specialistus, techninį personalą. Tai žmonės, kurie dalyvavo instituto kūrime ir jo nueitame kelyje. Tuo jiems ir norėta atsidėkoti [p. 5].