LTPrigimtinės kultūros atradimas leidžia nuo uždarų, ribotų etninės, liaudies ar tradicinės kultūros tyrimų pereiti prie bendrai lietuviškos kultūros apmąstymų. Prigimtinė kultūra - ne kietas kūnas, o sklidi dvasia, persmelkianti kultūrinę visumą; tai ne referentinė, o teorinė sąvoka. Ją lengviau atpažinti padeda tankio kategorija: kuo daugiau kultūros reiškinys turi tradicijos gijų ir kuo svarbesnis jų vaidmuo audžiant raštą, tuo stipriau jis išlaiko prigimtinės kultūros turinį. Kita vertus, greta kiekybinio santykio ne mažiau svarbus kokybinis - peržengus kritinę ribą, kultūra nebegali būti vadinama prigimtine, nes transformuojamas jos kodas - tokiu atveju tradicijos dėmenys tampa tik puošmenomis ar įgyja spekuliatyvias reikšmes, pasitarnaujančias ideologiniams, komerciniams ar kitokiems tikslams. Visa tai paaiškina, kodėl taip nelengva apibrėžti prigimtinę kultūrą, - jos negalime padėti į lentynėlę, nes ribos yra takios, o medžiagiškas ir dvasinis kūnas susilieja su lietuviška kultūra apskritai. Prigimtinei kultūrai suvokti reikalingas „filtras“ - vidinis jautrumas, arba kultūros kodo žinojimas, pajautimas. [p. 12].