Theatrum politicum: trys Pranciškaus Akvaviviečio laiškai

LTStraipsnyje analizuojami trys Pranciškaus Akvaviviečio (Franciscus de Comitibus Aquae Vivae) vardu rašyti laiškai (apie 1429 m.), esantys Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epistoliniame kodekse. Vienas jų – rašytas Vytautui, o kiti du skirti aiškiau neidentifikuotiems asmenims. Tyrimas parodė, kad nemaža Lietuvos valdovui skirto laiško dalis yra žodis žodin „nusirašyta“ nuo garsaus italų humanisto, politikos veikėjo Kolucijaus Salutati (Coluccio Salutati) laiško, kuris buvo rašytas 1390 m. Paduvos valdytojui Pranciškui Karariečiui (Francesco Novello da Carrara). Pranciškus Akvavivietis perima Salutati laiško idėją, esmines struktūrines dalis, pavyzdžius, realijas ir kūrybiškai pritaiko Vytauto asmeniui bei konkrečiai situacijai, pridėdamas ir savų pavyzdžių, minčių, pareikšdamas savą poziciją. Pasitelkus platesnį istorinį, kultūrinį kontekstą, pirmuose straipsnio skyriuose aiškinamasi laiškų parašymo intencijos, tikslai, keliamos hipotezės, susijusios su laiškų autentiškumu, adresanto identitetu, jo siekiais, galimais užsakovais ar inspiratoriais ir kt. Aptariama Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro ir kanceliarijos kultūrinė aplinka, nuo Antikos laikų gyvavusios tradicijos: rašyti fiktyvius laiškus; pamokyti, pagirti ar kaip nors paveikti valdovą, skiriant jam įvairaus pobūdžio veikalus. Tolesniuose skyriuose analizuojamas šių epistolinių tekstų turinys, kompozicija, realijos, literatūrinė raiška, siekiama pateikti kuo daugiau informacijos apie galimą, iki šiol aiškiai neidentifikuotą, autorių. Be to, aptariamas laiško autoriaus pateiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio portretas, jo asmens, veiklos ir poelgių vertinimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Viduramžiai; Renesansas; Laiškai; Vytautas Didysis, 1350-1430 (Vytautas the Great); Pranciškus Akvavivietis; Medieval; Renaissance; Letter; Vytautas Magnus; Franciscus de Comitibus Aquae Vivae.

ENArticle deals with the three letters written on the behalf of an Italian Franciscus de Comitibus Aquae Vivae (ca. 1429) that survived in the epistolary codex of the Grand Duke of Lithuania Vytautas. One of them, the very longest one, was written to Vytautas, and it attempts to dissuade Vytautas from aspirations of coronation, whiles the other two were addressed to not clearly identified magnates. The research revealed that a big part of the letter addressed to the Grand Duke was copied word by word from the letter of the well-known Italian humanist and political character Coluccio Salutati that was written in 1390 to a governor of Padova Francesco Novello da Carrara. Franciscus de Comitibus Aquae Vivae took over the idea of the Salutati’s letter, essential structural parts, examples, realities, and creatively applies all that to the person of Vytautas and his contemporary situation, also, by adding his own examples, thoughts, expressing his own position. With a broader historical, cultural context attached, the first chapters of the article deal with intentions of writing the letters, aims, raise hypotheses linked to the authenticity of the letters, identity of author, his aspirations, possible customers or moving spirits etc. Here are discussed cultural surroundings of a court and chancery of the Grand Duke of Lithuania, and traditions alive from the Antiquity: to write fictitious letters, to commend or somehow affect a ruler by bestowing on him works of various formats. In the further chapters contents of these epistolary texts, a composition, realities, and literary expression are being analyzed; it is sought to present to the best of ability more information on a possible until now clearly unidentified author. Beyond this, it is discussed a portrait of the Grand Duke of Lithuania being created by an author of the letter addressed to Vytautas, evaluation of his person, activity and actions.The letter to Vytautas is interesting not only by its content, structure, style, literary expression, illustrating assimilation of the Medieval and Renaissance kinds of epistles and rhetoric, but, also, shows how, for the creation of epistolary text, an idea, structure of letter of the other author is used, how it is imitated, keen-wittedly recreated. Analysis of this letter reveals how letters of well-known humanists spread, how creative and ideologically they were used for “teaching” a ruler not only of own, but, also, of a foreign country and culture; the letter to Vytautas reflects the extent in what spread of ideas and canons of epistolography alike was happening. The letters of Franciscus testify for the actuality of the contemporary epistolary genre and its significant place in political and, undoubtedly, cultural communication. [From the publication]