Kuršių Nerijos vietų vardai

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnyga / Book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėKuršių Nerijos vietų vardai
Kita antraštėThe Places of the Curonian Spit
Autoriai
PaskelbtaKlaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2005
Puslapiai212 p.
TurinysAutorių žodis — Worwort — Įvadas — Etimologija — Kuršių marios. Kuršių nerija. Neringa. Kopos. Randavos — Gyvenviečių vardai: Baltiškos kilmės gyvenviečių vardai; Germaniškos kilmės gyvenviečių vardai; Vertimai — Kuršių nerijos mikrotoponimai: Kopų ir kalnų vardai; Iškyšulių (ragų) vardai; Įlankų vardai; Kuršių marių vietų vardai; Miškų vardai; Daubų ir slėnių vardai; Pievų vardai; Vandens telkinių vardai — Daryba ir formos: Priesagų vediniai; Galūnių vediniai; Priešdėlių vediniai; Neišvestiniai, kilę iš bendrinių žodžių; Neišvestiniai, kilę iš tikrinių žodžių; Sudurtiniai vietovardžiai; Būdvardinės ir dalyvinės formos; Neaiškios darybos vardai; Kuršių nerijos vietovardžių galūnių formos — Išvados — Santrumpos — Literatūra — Zusammenfassung — Antraštinių žodžių rodyklė — Žemėlapiai.
Reikšminiai žodžiai
LTKuršių nerija; Etimologija; Žodžių daryba
ENCuronian; Place name; Etimology; Word formation
Santrauka / Anotacija

LTKuršių nerijoje gyventa jau Akmens amžiuje, gausiausius radinius priešistoriniu laikotarpiu paliko vakarų baltais laikomi kuršiai. Po Kryžiaus karų čia pradeda formuotis daugiakultūrė ir daugiakalbė bendruomenė, kurios narių etninę tapatybę, ypač vėlyvuoju laikotarpiu, apibrėžti sudėtinga. Taip atsitiko ne tik dėl etninio gyventojų mišimo, bet ir dėl stiprėjančios germanizacijos iš vienos pusės ir baltų kalbų vakarinių tarmių ir tradicijų panašumo, suartėjimo ir sumišimo iš kitos. Jau XVI a. regionas buvo trikalbis: kuršininkų, lietuvių ir vokiečių. Šio darbo tikslas – kilmės požiūriu išanalizuoti šaltiniuose užfiksuotus Kuršių nerijos toponimus. Medžiagą sudaro 430 leksemų (su rašybos variantais 1042). Toponimai tiriami istoriniu – lyginamuoju metodu, lokalizuojami, daugiausia dėmesio skiriama etimologijai, kritiškai įvertinamos kitų tyrinėtojų pastabos. Be to, analizuojami toponimų darybos ir semantikos ypatumai, rašyboje atsispindintys fonetikos bruožai. Jų visuma leidžia daryti prielaidas apie vietovardžių raidos tendencijas, atskirų baltų kalbų fonetikos ir leksikos raidos bruožus, vakarų baltų substratą ir kalbų kontaktus. Medžiaga pagal objektą skirstoma į oikonimus ir mikrotoponimus, prie kurių priskiriama ir specifinė onomastikos grupė ­ žvejybos vietų vardai. Pagal kilmę skiriamos šios toponimų grupės: baltų, germanų, finų bei neaiškios kilmės vardai, atskirai analizuojami vertimai. Autorės turėjo įvertinti istorinį ir politinį vietovardžių raidos kontekstą, tačiau vengė politinių spekuliacijų ir siekė mokslinio objektyvumo. [Iš leidinio]

ENThe Curonian Spit was already inhabited by the time of the Stone Age. Curonians who are regarded as western Aistians left numerous traces in the pre-historical period. After the Crusades a multi-cultural and multi-lingual community began to form here. The ethnic identity of its members, especially in the later period, is difficult to determine not only due to ethnic mixing of dwellers, but also due to the intensified Germanisation on one side and similarities, affiliation and mixing of western dialects and traditions of the Aistian languages on the other. Already in the 16th century the region was trilingual: Curonian, Lithuanian and German. The aim of this paper is to analyse toponyms of the Curonian Spit recorded in sources in relation to the origin. The material consists of 430 lexemes. The toponyms are analysed by applying a historical-comparative method: they are localised; most attention is paid to etymology; remarks of other investigators are critically evaluated. Furthermore, the formation, semantical peculiarities and phonetic traits of toponyms reflected in writing are analysed. The whole gamut allows for the making of suppositions about the tendencies of the evolution of toponyms, the traits of phonetic and lexical evolution of separate Aistian languages, the substrata of the western Aistians and the contact between the langages. The material is divided into oikonyms and “micro-toponyms” according to the subject, to which a specific group of onomastics – names of fishing places - is attributed. According to their origin, the following groups of toponyms are specified: Aistian, German, Finnish, and names of unclear origin; translations are analysed separately.

ISBN9955180366
Mokslo sritisKalbotyra / Linguistics
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/1711
Atnaujinta2020-10-01 17:48:09
Metrika Peržiūros: 1