[Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas. Vytautas Kardelis] : recenzija

LTSvarbiausias aptariamos monografijos tikslas yra pateikti naują metodologinę prieigą lietuvių kalbos tarminio variantiškumo tyrimams, remiantis iki šiol lietuvių dialektologijoje sukaupta empirine medžiaga, surinkta iš tarminių tekstų rinkinių, mokomųjų leidinių bei kitų šaltinių. Esminį knygos naujumą, V. Kardelio nuomone, sudaro dvi idėjos: 1) tipofobinio požiūrio keitimas tipofiliniu, t. y. siekimas tipologizuoti lietuvių tarmes; 2) nagrinėjamų reiškinių kompleksiškumas, t. y. siekimas atsiriboti nuo konkrečių šnektų ar ypatybių ir pateikti apibendrintą aukštaičių ploto vaizdą. Tikslui pasiekti keliama nemažai uždavinių: 1) interpretuoti europinį dialektologijos kontekstą, nurodyti svarbesnius šio mokslo interesus, paradigminius ir metodologinius lūžius; 2) trumpai panagrinėti lietuvių dialektologijos diskursą ir kontekstą, išryškinti interesus ir tyrimo paradigmas; 3) suformuluoti ir apibūdinti teorinius ir metodologinius tyrimo principus; 4) pateikti kritinę empirinės medžiagos ir šaltinių apžvalgą; 5) sumodeliuoti kokybines bazines aukštaičių vokalizmo sistemas, išnagrinėti jas modifikuojančius fonologinius reiškinius; 6) sumodeliuoti kiekybines bazines aukštaičių vokalizmo sistemas, išnagrinėti jas modifikuojančius fonologinius reiškinius; 7) aptarti bazinę aukštaičių konsonantizmo sistemą ir ją modifikuojančius fonologinius reiškinius; 8) pasiūlyti aukštaitiškosios diasistemos arealinio tipologinio kompleksiškumo modelį bei rekomendacijų tolesniems tyrimams. Atlikdamas tyrimą, autorius tipofilinį mąstymą ir požiūrį į kalbą kaip į komunikacinę sistemą derino su struktūralizmo teorinėmis nuostatomis. [Iš teksto, p. 157-158]Reikšminiai žodžiai: Vytautas Kardelis. "Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas".