Lietuvos lenkų tautinės sąmonės raida

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Lietuvos lenkų tautinės sąmonės raida
Alternative Title:
Development of the national self-consciousness of the Lithuanian Poles
Source:
Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika / sudarė Laima Kalėdienė Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017. P. 136-142, 872-873, 974-975.
Keywords:
LT
Istorija; Lenkinimas; Lenkų kalba; Lenkų kalba Lietuvoje; Lenkų kalba kalbančiųjų regionai Lietuvoje; Lenkų tautinė sąmonė; Lietuva; Lietuvių kalba; Lietuvių kalba Lenkijoje ir Baltarusijoje; Polonizacija; Rusifikacijos politika; Rusinimas; Vilniaus kraštas
EN
History; Lithuania; Lithuanian language; Lithuanian language in the Polish, Belarussian; Polish language; Polish language in Lithuania; Polish national identity; Polish-speaking areas in Lithuania; Polonisation; Polonization; Russification; Russification policy; Vilnius region
Summary / Abstract:

LTLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šlėktos (katalikų ir stačiatikių) kalbinis lenkėjimas buvo svarbiausia politinio Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo sąlyga. Kaimiečiai ėmė lenkėti tik XIX a. Rusinimo politika po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo stimuliavo kaimiečių lenkėjimą Vilniaus krašte. Šlėktiškos apylinkės, susidariusios iš buvusių dvarų ir vienkiemių, buvo svarbūs lenkų kalbos platinimo centrai, ne mažesni kaip patys dvarai ir bažnyčia. Tautinės lenkų savimonės augimas buvo ryškesnis nei kaimiečių kalbinis lenkėjimas. Lenkų kalba niekada neišstūmė baltarusių kalbos, nes jos yra artimos. Lietuvių kalba lenkų, baltarusių ir lietuvių paribyje buvo niekinama kaip "kaimiečių", "pagonių" kalba. XIX a. pabaigoje prasidėjus tautiniam lietuvių atgimimui, ekspansyvus kaimo lenkėjimas įgijo sąmoningo lenkinimo pobūdį. Sąmoningo lenkinimo rezultatas buvo masiško lietuviškai kalbėjusių gyventojų perėjimo prie baltarusių kalbos pradžia. Baltarusių kalba buvo didelis kliuvinys galutiniam perėjimui į lenkų kalbą, todėl baltų ir slavų zonos paribyje nesusidarė nė viena lenkų teritorija. XIX a. susiformavo keli lenkakalbiai plotai šlėktų gyvenamose vietose: Nemenčinės, Buivydžių, Giedraičių, Kernavės ir kt. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą prasidėjo prievartinis baltarusiškai ir lietuviškai šnekančių gyventojų lenkinimas, kai kur lenkų kalba išstūmė baltarusių kalbą.Pokario metais iš Vilniaus krašto išvažiavo į Lenkiją arba buvo deportuota apie 180 000 kaimo gyventojų ir beveik visa inteligentija. Vyravusi krašto ideologija "„Lietuva! Tėvyne mano!") nunyko tarpukariu, kai demarkacijos linija buvo atskyrusi "Kauno Lietuvą" nuo "šiaurės rytų Lietuvos", tačiau baltarusiškai kalbančių lenkų savimonę dar galima apibūdinti kaip "gaivališką krašto ideologiją". Dabartiniai lenkiškai šnekantys lenkai autochtoniškumą laiko grynai lenkišku ir nuo tarpukario metų tapatinasi su etniniais lenkais Lenkijoje, jaunesnieji jau kalba rusiškai ir tapatinasi veikiau su rusais nei su lenkais. Sovietų politikos rezultatas yra krašto ideologijos likučių sunaikinimas, todėl dabartinę Lietuvos lenkų ideologiją apibūdina šūkis "Lenkija! Tėvyne mano!". [Iš leidinio]

ENThe linguistic Polonisation of the szlachta (Catholic and Orthodox) of the Grand Duchy of Lithuania was the most important condition for the political convergence of Lithuania and Poland. Polonisation of villagers began only in the 19th century. The Russification policy after the division of the Polish-Lithuanian Commonwealth stimulated the Polonisation of the villagers in the Vilnius region. Areas belonging to szlachta, formed from former estates and farmsteads, were important centers for the dissemination of the Polish language, not less than the manors and the Church itself. The growth of the ethnic Polish self-consciousness was more pronounced than the linguistic Polonisation of the villagers. Polish language has never superseded the Belarusian language because they are very similar. Lithuanian language in the Polish, Belarusian and Lithuanian periphery was despised as the language of "villagers" and "pagans". At the end of the 19th century, when the national rebirth of Lithuania began, the expansive village Polonisation acquired an intentional character of Polonisation. The result of the intentional Polonisation was the beginning of the mass transition of Lithuanian-speaking population to the Belarusian language. The Belarusian language was a major obstacle to the final transition to the Polish language, and therefore no Polish territory was created on the border between the Baltic and Slavic regions.In the 19th century, several Polish-speaking areas were formed in the places inhabited by szlachta: Nemenčinė, Buivydžiai, Giedraičiai, Kernavė and others. After the occupation of Vilnius region by Poland, the compulsory Polonisation of Belarusian and Lithuanian-speaking inhabitants began, and in some places, Polish language displaced Belarusian. In the post-war years, around 180,000 villagers and nearly all of the intelligentsia have left for Poland or have been deported from the Vilnius region. The ideology of the region ("Lithuania! My motherland!") died out in the interwar period, when the line of demarcation separated "Kaunas Lithuania" from the "North-Eastern Lithuania", but the self-awareness of Belarusian-speaking Poles can still be described as "the spontaneous ideology of the region". The current Polish-speaking Poles regard autochthonism as purely Polish, and since the intcrwar period they identify themselves with ethnic Poles in Poland. Younger generation already speaks Russian and identifies itself with Russians rather than with the Poles. The result of Soviet politics is the destruction of the remnants of the ideology of the region, this is why the current ideology of Lithuanian Poles is best described by the slogan "Poland! My motherland!". [From the publication]

ISBN:
9786094112010
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/80715
Updated:
2020-04-04 06:33:55
Metrics:
Views: 2