Geležies amžiaus keramika - kaita ir judėjimas petrografiniais ir cheminiais duomenimis

• disertacijos tekstas

LTKeramika yra įvairiose senovės žmogaus veiklose gausiai naudojama medžiaga, kurios mikrostruktūroje ir sudėtyje užfiksuotos užuominos apie keraminių artefaktų gamybos technologiją ir gamybos vietą. Tačiau iki šiol šie keramikos aspektai Lietuvoje tyrinėti retai ir mažomis imtimis. Siekiant išsiaiškinti cheminių ir fizikinių keramikos tyrimų potencialą Lietuvoje, šiame tyrime 543 keramikos šukės iš 45 geležies amžiumi datuojamų archeologinių vietovių buvo išanalizuotos nešiojamuoju rentgeno spinduliuotės fluorescencijos analizatoriumi, o 521 iš šių 543 šukių buvo išanalizuotos keramikos petrografijos metodu. Duomenys atskleidė, kad keraminės masės gamyba geležies amžiuje technologiškai kito nedaug. Technologiškai išskirtina tik gludinta keramika ir grublėtos keramikos apteptieji sluoksniai. Petrografiniai rezultatai taip pat leidžia teigti, kad keramikos gamyba geležies amžiuje nebuvo sutelkta profesionalių amatininkų rankose. Keramikos gamybos vietos tyrimas atskleidė, kad keramika tarp gretimų senovės gyvenviečių dažnai skiriasi savo chemine sudėtimi arba petrografinėmis savybėmis, kas leidžia nustatyti mainus tarp gretimų archeologinių vietovių, tačiau Lietuvoje nėra ryškių regioninių skirtumų, kurie leistų tiksliai nustatyti tolimus keramikos mainus. Šiame tyrime mainai tarp gretimų piliakalnių aptikti retai. Tai leidžia kelti hipotezę, kad piliakalnių bendruomenės keramika ir keramikoje talpinama produkcija dažniausiai apsirūpindavo pačios.

ENPottery, which served ancient humans in many areas of life, contains microstructural and compositional clues about ceramic production technology and provenance. However, until now, these aspects of pottery have been studied rarely and with very small sample sizes. In order to evaluate the potential of chemical and physical ceramic analysis in Lithuania, 543 ceramic samples from 45 archaeological sites dated to the Iron Age were analysed using a portable X-ray fluorescence (pXRF) analyser, and 521 of these sherds were also examined using ceramic petrography. The data revealed that ceramic body production technology changed little during the Iron Age. Only burnished pottery and the outer layers of rusticated wares exhibited distinctive technological traits. Petrographic results also suggest that pottery was produced at the household level rather than by professional potters. The provenance study revealed that pottery from neighbouring sites often differs in chemical composition or petrographic features. In turn, this allows the detection of exchange between such sites. However, no broader trends in Iron Age Lithuanian pottery were identified that would enable the differentiation of ceramics by region. Therefore, long-distance exchange cannot be reconstructed. In this study, exchanges between hillforts were rarely detected, suggesting that hillfort communities mostly produced their own ceramics and the goods transported in them.