Sionistinis sąjūdis Lietuvoje

• Zionist movement in Lithuania
• Ha-tnua ha-cionit be-lita

LTSionizmas yra neatskiriama XIX–XX a. pasaulio politinės ir idėjų istorijos dalis, turinti savo atskaitos taškus ir etapus, nesusijusius su valstybių sienomis ar valdančiųjų režimų chronologija. Atskirose valstybėse sionistinis judėjimas dėl vidinės ir išorinės aplinkos faktorių, valdžios politikos žydų bendruomenės atžvilgiu, susiklosčiusių jų gyvenimo tradicijų turėjo savo specifiką. Knygoje nagrinėjama Lietuvos sionistinio sąjūdžio genezė nuo trečiosios visos Rusijos sionistų konferencijos Helsinkyje 1906 m. iki organizacijų uždarinėjimo 1940 m., sionistinių idėjų sklaida bei sionistinių organizacijų veikla, apžvelgiant pagrindinių sionizmo krypčių (bendrojo, socialistinio, religinio ir revizionistinio sionizmo) raidą bei tarpusavio santykius, esminių jų kuruojamų veiklos sričių („Tarbut“, „Makabi“, periodinė spauda bei Tautiniai fondai) plėtrą, pasirengimo alijai procesą („Hechaluc“, „Hachšara“), pozicijų dėl Palestinos ateities bei gyvenimo diasporoje derinimą. Sionizmo įsitvirtinimą ir neginčytiną įtaką Lietuvos žydų bendruomenei lėmė visaapimanti sionistų veiklos specifika, apjungtas plačiausias socialinių sluoksnių spektras, deklaruojamas rūpestis visos žydų tautos dabartimi ir ateitimi, pabrėžiant jų priklausymą pasaulinei Žydų tautai, t. y. tautai turinčiai nacionalinę viziją ir programą jai realizuoti. Tarpukario Lietuva netapo vieta, kur buvo priiminėjami sionistinio judėjimo raidai lemtingi politiniai sprendimai, tačiau buvo šalimi, ruošusia „žmogiškuosius resursus“, kurie prisidėjo prie sionistų nacionalinės vizijos įgyvendinimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sionism; Jews in Lithuania.

ENZionism is an integral part of the 19th-20th-cc. world history of politics and ideas, with its own points of departure and periods that are not related with state borders or the chronology of ruling regimes. Due to internal and external factors, government policy towards the Jewish community and established traditions of their life, the Zionist movement was specific in individual countries. The book analyses the genesis of the Zionist movement in Lithuania from the third all-Russian Zionist Conference in Helsinki in 1906 to the dissolution of their organisations in 1940, the spread of Zionist ideas and the activities of Zionist organisations, by presenting an overview of the development of the key trends of Zionism (general, socialist, religious and revisionist) and their interrelations and of its main spheres of activity (Tarbut, Maccabi, periodicals and Ethnic Funds), the process of preparation for Aliyah (Hechaluc, Hachshara), and coordination of positions on the future of Palestine and life in the Diaspora. The strong position of Zionism and its indisputable influence on the Jewish community in Lithuania were determined by the comprehensive nature of the Zionists’ activities, a broad spectrum social strata involved, the declared concern for the present-day and future life of the whole Jewish nation, by stressing their belonging to the global Jewish nation, i.e. a nation with a national vision and a programme for its implementation. In the interwar period, Lithuania did not become a place of political decisions vital for the Zionist movement. However, it was a country that trained “human resources” who contributed to the implementation of the Zionists’ national vision.