Rašytojo socialumas : lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knyga / Book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje
Alternative Title:
Writers’ sociability: the self-image of Lithuanian writers in the last decade of the 20th century
Authors:
Jakonytė-Kvedarienė, Loreta
Publication Data:
Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.
Pages:
254 p
Contents:
Pratarmė — Rašytojų savivokos dėmenys kultūros tyrimuose — Rašytojo (ir) savivokos teorizavimo linkmės — Rašytojas literatūros sociologijoje — Savivokos supratimo orientyrai — Pilietinė savivoka — Tarp pilietinio įsipareigojimo ir kūrybinio atsiribojimo — Rašytojas kaip politinio lauko veikėjas — Literatūros lauko autonomijos idėja — Profesinio statuso valstybėje interpretacija — 1989-ųjų projektas: nepriklausomų rašytojų ūkiskaita — Dešimtmečio pradžia: ginties laikysena ir pastangos legitimuoti simbolinio kapitalo vertę — Rašytojo vieta: su Maironiu valstybės kiemo patvory? — Teisinio įsitvirtinimo strategija — Alternatyva: valstybės „eilinis“ — Socialinė savivoka — „Tautos vedlio“ dividendai ir infliacija — Derybos su naujuoju ekonominiu elitu — Laikysenų visuomenėje variantai — Socialinio lauko „svetimšaliai“ — Profesijos deheroizacija — Pozityvaus nusiteikimo punktyras — Santykiai su skaitytoju — Auditorijos stygiaus refleksija — Skonių konfliktai ir atsiribojimas — Sąlyčių ieškojimas — Kultūrinė savivoka — Kolektyvinės tapatybės poreikis — Identifikacijų paieškos dešimtmečio pradžioje ir paveldėtų įvaizdžių trajektorijos — Sovietmečio patirties interpretacijos — Atramų žvalgytuvės — Modernistinio „esteto“ pėdsakai — Naujų bruožų kristalizacija — Kasdieniškėjantis kūrėjo vaizdinys — „Žaidžiantis dykinėtojas“ — „Rašto profesionalas“ — Nauji literatūros lauko veikėjai — Literatų bendruomenės sambūvis — Rašytojo įvaizdžio literatūrinės interpretacijos — Sovietmečio menininko posovietinis gyvenimas — Dešimtmečio bohemietis — „Grasos namų“ gyventojas — Tingus „nerašytojas“ — Socialumo satyros — Literatūriniai „grafomanai“ —Apibendrinimas — The sociality of a writer (summary) — Literatūra — šaltiniai — Studijos — Asmenvardžių rodyklė.
Reviews:
Recenzija leidinyje Knygų aidai. 2006, 4, p. p. 11-15
Summary / Abstract:

LTMonografijoje tiriama, kaip rašytojai viešumoje interpretavo savo profesiją ir visuomeninį būvį pirmajame posovietinės nepriklausomybės dešimtmetyje. Remiamasi literatūros sociologija (ypač Pierre’o Bourdieu literatūros lauko teorija), analizės medžiaga apima nuo publicistikos, esė, pokalbių, kreipimųsi į valdžios institucijas iki literatūrinių kūrinių. Šių tekstų visuma laikoma rašytojų sukurtu kolektyviniu pasakojimu, o patys rašytojai traktuojami kaip kolektyvinis kultūros subjektas, savarankiška socialinė grupė. Nagrinėjami savivokos procesai, priklausomai nuo sąlygiškai skirtingų raiškos terpių, skiriami į pilietinę (santykis su valstybe), socialinę (savęs apibrėžtys visuomenėje), kultūrinę (kūrybos sampratos, profesinė bendruomenė) savivoką. Tyrimas atskleidžia, jog rašytojų savivoka buvo glaudžiai susijusi su politine, socialine, ekonomine kaita šalyje bei bendrąja literatūros lauko atmosfera. Būdingas siekis įgyti tvirtesnį statusą valstybėje ir sociume, legitimuoti savąjį kūrėjo supratimą, kolizija tarp visuomeniškos ir individualistinės menininko sampratos, stygiaus diskursas (trūksta dėmesio, pagarbos, prestižo, pinigų, pripažinimo, skaitytojų ir kt.). Ligtolinė rašytojo įvaizdžių skalė pasipildė naujais nariais, prarado aiškias hierarchijas, vienalaikiškai jungė alternatyvius požiūrius. Sisteminius pokyčius ženklina silpstanti literatūrocentrizmo tradicija, palaikiusi idėją apie literatūros bei jos kūrėjo socialinę reikšmę, ją laipsniškai keitė koncepcija, kuri menininko veiklą riboja profesiniu lauku ir nepriskiria tiesioginių socialinių pareigų. [Iš leidinio]

ENThis monograph analyses the publicly stated self-image that Lithuanian writers had of their profession and their place in society in the 1990s. The dissertation relies on the sociology of literature (particularly the literary field theory of Pierre Bourdieu), analysing material ranging from journalism, essays, speeches, letters to government bodies and literary works. The totality of these texts is regarded as a collective narrative created by writers, while the writers themselves are treated as a collective cultural entity, a distinct social group. Self-image processes are analysed according to the domains of expression, the conditions of which differ. The domains recognised are civil, social and cultural. The study reveals that writers’ self-image was closely tied to political, social, and economic change in Lithuania and the general atmosphere of the literary field. Characteristic of the time were: striving to attain a more secure status and to legitimise one’s own comprehension of oneself as an artist; the collision between the public and the individual’s concept of what constitutes an artist; talk about what is lacking (attention, respect, prestige, money, recognition, readership, etc.). The pre-existing spectrum of writers’ self-image was widened by the addition of new roles and it lost its clear-cut hierarchical nature when it accepted alternative views. Systemic change was signalled by a decline in the literature-centred tradition that had underpinned the social value of literature and its creators. It was gradually replaced by a conception of artists as professionals who work in a particular field and do not have a particular societal role.

ISBN:
9955698063
Subject:
Literatūrologija / Literary Studies
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/2953
Updated:
2020-12-03 20:25:31
Metrics:
Views: 145
Export:
Download