Kijevo žemės statusas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje : XIV-XV amžiai

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėKijevo žemės statusas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje : XIV-XV amžiai
Kita antraštėThe Status of the land of Kiev in the grand duchy of Lithuania
AutoriaiJankauskas, Vytas
LeidinyjeDarbai ir dienos [Deeds and Days]. 2005, t. 44, p. 81-104. Senoji Lietuva : Viduramžiai. Renesansas. Barokas
PastabosLDB Open.
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje siekiama peržiūrėti atskirų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių centralizacijos procesą. XIV a. trečiojoje dekadoje Kijevo kunigaikštystei patekus LDK įtakon, greta didžiojo kunigaikščio vietininko čia veikė ir totorių baskalas. Kijevo kunigaikštytės statusas pasikeitė po Mėlynųjų Vandenų mūšio 1362 m. 7–8 dešimtmetyje Algirdui įteiktas chano Mamamjaus jarlikas leido Kijevo kunigaikštystę paversti integralia LDK teritorija. Jos statusas ėmė keistis po Algirdo mirties 1377 m. prasidėjus dinastinei krizei. Tuometinis Kijevo valdytojas Vladimiras Algirdaitis nepakluso didžiajam kunigaikščiui. Tačiau pamažu Kijevo kunigaikštystės santykiai su centrine valdžia atsinaujino, ir jau 1388 m. buvo galima kalbėti apie šios žemės pavaldumą LDK valdovui. Valdant Vytautui, apie 1393 m. prasidėjo laipsniškas Kijevo kunigaikštystės perėjimas į tiesioginę didžiojo kunigaikščio valdžią. Šis procesas baigėsi 1396 m. Vytautui nusiuntus ten vietininką Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Kijevas neteko kunigaikštystės statuso, tačiau Alšėniškiai čia įtvirtino savo įtaką. Kijevo kaip kunigaikštytės statusas ėmė atsigauti apie 1433 m. 1432–1440 m. karo tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio metu Kijevo reikšmė itin išaugo, jis tapo antilenkiškai nusiteikusių LDK teritorijų sostine, čia rezidavo Švitrigaila. 1442 m. Kazimieras ir Ponų taryba priėmė sprendimą grąžinti Aleksandrui Olekai tėvoniją. Tokiu būdu Kijevas atgavo kunigaikštystės statusą, kurį išlaikė iki 1470 m., kuomet, mirus Simonui Olelkaičiui, tapo vaivadija.

ENThe present article is an attempt to overview the processes of administration of different lands in the Grand Duchy of Lithuania (GDL). In the 1320s, the Kiev Duchy was a subject of the GDL, and had a Grand Duke vicegerent appointed. The influence of Poland in the region had weakened. New changes in the status of the Kiev Duchy became apparent in the early 1370s after the Tartar influence had abated. GDL Grand Duke Algirdas could then enthrone his son in Kiev. The ties between the Kiev Duchy and the GDL became stronger in the 1360s and 1370s when the Tartar Khan Mamay issued a yarligh, legally granting Kiev to the GDL. Following the death of Grand Duke Algirdas in 1377, a dynasty crisis ensued. Algirdas’ sons from his first marriage provoked a conflict with his younger sons. Vladimir Algirdaitis, the then Duke of Kiev, sided with the former. The relations between the Duke of Kiev and Jogaila stabilised in 1388 when he made the so-called sward allegiance in the King’s palace. This, however, did not save the Duke of Kiev from centralisation of the state, which was launched in 1392. In 1396, Vladimir was removed from Kiev and rewarded with a small Kopyl Duchy near the ethnic Lithuanian lands. Skirgaila was appointed the ruler of Kiev, but he was poisoned in 1396. After Skirgaila’s death, Jonas Algimantaitis, the Duke of Alšėnai, was appointed the vicegerent of Kiev, which then lost the status of a duchy. During the 1432-1440 war between Švitrigaila and Žygimantas Kęstutaitis, Kiev became a centre of great importance. At the same time, the prerogative of the progeny of Vladimir Algirdaitis to rule the territory emerged.

ISSN1392-0588, 2335-8769
Mokslo sritisIstorija / History
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2066
Atnaujinta2018-12-20 23:05:16
Metrika Peržiūros: 13    Atsisiuntimai: 12