Angis-slibinas, užtvenkęs tėkmę. Mitinis vaizdinys ir jo šakos

LTPastaraisiais metais autorius yra paskelbęs eilę darbų, įvairiais atžvilgiais nagrinėjančių priešpriešą bei santykį mitiniame pasaulėvaizdyje tarp sąstingio, sustabarėjimo, užkietėjimo ir, antra vertus, suminkštėjimo, tirpimo, pasiliejimo, laisvos tėkmės. Šios plačios temos atskiras atvejis – mitiniai vaizdiniai apie (dideliu) akmeniu, uola užverstą versmę, tėkmę, užtvenktą upę ir, antra vertus, apie nuverstą, perskeltą, sudaužytą uolą bei iš (po) jos pasiliejusią versmę. Pagrindinis mitinis personažas, stabdantis tėkmę bei tvenkiantis vandenį, yra velnias (ir jo atitikmenys kitose tradicijose), o pagrindinis mitinis personažas, skaldantis uolas, griaunantis užtvankas bei paleidžiantis lietis srautus, – Perkūnas (ir jo atitikmenys). Tačiau mitiniai siužetai tradicijose neretai įvairiai koduojami, ir atitinkamų mitinių personažų vaidmenį atlieka įvairios kitos gyvos ar mitinės būtybės. Paskutiniame iš „Sovijuje“ skelbtų šios serijos straipsnių (Razauskas 2024a) nagrinėta velnio vaidmenį atliekanti varlė-rupūžė, stabdanti tėkmę bei tvenkianti, „išgerianti“ vandenį, taip pat šio mitinio vaizdinio vediniai, įgalinantys paaiškinti kai kuriuos kitus varlės-rupūžės mitologijos dėmenis. Dabartinis straipsnis tiesiogiai jį tęsia, nes esama duomenų apie slibino kilmę iš varlės-rupūžės, ir jam būdingi daugelis tų pačių mitinių motyvų, kuriuose dalyvavo varlė-rupūžė.Straipsnį sudaro 15 skyrių, pavadintų pagal juose nagrinėjamus mitinius motyvus, nuosekliai pereinant nuo vieno prie kito: 1) Slibino kilmė iš varlės-rupūžės; 2) Angiesslibino nomenklatūra; 3) Angis-slibinas – velnias; 4) Angis-slibinas – iš velnio; 5) Angis-slibinas ir akmuo; 6) Angis-slibinas debesyse; 7) Užmušus angį-slibiną lyja; 8) Angis-slibinas tvenkia vandenis; 9) Angis-slibinas ir vanduo; 10) Žaltys žinda karvę; 11) Angis-slibinas išžinda moterį; 12) Angis-slibinas išėda širdį; 13) Slibinas ryja vėles; 14) Angis-slibinas – mirtis; 15) Užmušti angį-slibiną. Visi šie mitiniai motyvai nuosekliai ir sklandžiai gali būti paaiškinti tvenkiamos tėkmės vaizdiniu ir susieti su atitinkamu varlės-rupūžės mitologijos motyvu. Straipsnyje gausiai pasitelkiama įvairių tradicijų lyginamoji (komparatyvinė) medžiaga, įgalinanti užpildyti jų tarpusavio spragas ir sklandžiai sugulanti į vientisus vaizdinius, taip eilinį sykį įrodydama lyginamojo (komparatyvinio) metodo privalumus. Žinoma, pirminio medžiagos rūšiavimo pagal prasmę principą nebus klaida pavadinti struktūriniu-semiotiniu metodu, kurį lyginamasis vaisingai papildo. Nelietuviška asmenvardžių rašyba atskiru sąrašu pateikta straipsnio pabaigoje. Esminiai žodžiai: sustabdytos tėkmės, užtvenkto vandens vaizdiniai mitologijoje; angies-slibino mitinis vaizdinys; lietuvių (baltų) mitologija; lyginamieji tyrimai (komparatyvistika).

ENA series of articles has already been published by the author on the opposition between coagulation and solution in mythology, a particular aspect of which consists of the stagnation (standing, stagnant, “dead” water) and flow (flowing, streaming, “living” water). To this wide theme also pertains mythical images of the spring, fount, stream obstructed or banked up by a stone or rock (the stone itself being an image of final coagulation, stagnation, stiffness) and, in its turn, of the overthrown, demolished, or split appart rock and the stream launched out from (below of) it. In mythology, the obstruction is usually done by the Devil, and the demolition, by its worst enemy the thunder-god. However, in actual texts these mythical personages are often represented by various agents, as animals, anthropomorfic, or human beings. In the previous article published in this journal (Razauskas 2024a), the frog-toad (usually not distinguished in mythology) obstructing, banking, damming up water and representing the Devil was under consideration. The present article directly continues the previous one, beginning with the mythical origin of the serpent-dragon from the frog-toad and displaying a series of the same mythical motifs related to the serpent-dragon as were those related to the frog-toad.The article consists of 15 chapters each named after the corresponding motif it is assigned for: 1) Origin of the serpent-dragon from the frog-toad; 2) The nomenclature of the serpent-dragon; 3) Serpent-dragon is the devil; 4) Serpent-dragon derives from the devil; 5) Serpent-dragon and the stone; 6) Serpent-dragon in the clouds; 7) The serpent-dragon being killed, it rains; 8) The serpent-dragon dams the streams; 9) The serpent-dragon and the water; 10) The grasssnake sucks a cow; 11) The serpent-dragon sucks out a woman; 12) The serpent-dragon gnaws out a human heart; 13) The serpentdragon devours souls; 14) Serpent-dragon is the death; 15) Killing the serpent-dragon. As it is shown in the article, all these mythical motifs can be in course derived from the ground image of the serpentdragon damming up streams. And although these motifs do not exhaust all of the serpent-dragon mythology, varied and contradictory as it is, they seem, nevertheless, to constitute its core or stem which centres all of its branches around itself. Abundant comparative data of different traditions are used in the article indicating, by the way, the benefit and even imperative necessity of employing the comparative method in mythlogical studies (and usually for the both sides). Naturally, the primal assorting of the material according to its sense could be attributed to the structural-semiotic method being fruitfully augmented by the comparative one. Keywords: mythical images of the spring, fount, stream obstructed, or the flowing water dammed up; the serpent-dragon in mythology; Lithuanian (Baltic) mythology; comparative mythology.