Varlė-rupūžė, tvenkianti vandenį. Mitinis vaizdinys ir jo šakos

LTStraipsnis tęsia eilę autoriaus darbų, įvairiais atžvilgiais nagrinėjančių priešpriešą bei santykį mitiniame pasaulėvaizdyje tarp sąstingio, sustabarėjimo, užkietėjimo ir, antra vertus, ištirpimo, pasiliejimo, laisvos tėkmės. Pastaruosiuose keliuose straipsniuose nagrinėtas šios plačios temos atskiras atvejis – mitiniai vaizdiniai apie (dideliu) akmeniu, uola užverstą versmę, tėkmę, užtvenktą upę ir, antra vertus, apie nuverstą, perskeltą, sudaužytą uolą bei iš (po) jos pasiliejusią versmę. Pagrindinis mitinis personažas, stabdantis tėkmę bei tvenkiantis vandenį, yra velnias (ir jo atitikmenys kitose tradicijose), o pagrindinis mitinis personažas, skaldantis uolas, griaunantis užtvankas bei paleidžiantis lietis srautus, – Perkūnas (ir jo atitikmenys). Tačiau mitiniai siužetai tradicijose neretai įvairiai koduojami, ir atitinkamų mitinių personažų vaidmenį atlieka įvairios šio pasaulio būtybės, gyvūnai arba žmonės. Šio straipsnio akiratyje – mitinė varlė-rupūžė, šiuo atžvilgiu atliekanti velnio vaidmenį ir stabdanti tėkmę bei tvenkianti vandenį, taip pat šio mitinio vaizdinio vediniai, įgalinantys paaiškinti kai kuriuos kitus varlės-rupūžės mitologijos dėmenis.Straipsnį sudaro 11 skyrių, pavadintų pagal mitinius motyvus, kurie juose nagrinėjami, nuosekliai pereinant nuo vieno prie kito: 1) varlę-rupūžę užmušus, lyja; 2) varlė-rupūžė išgeria vandenį; 3) varlė-rupūžė išžinda karvę; 4) varlė-rupūžė iščiulpia žmogų; 5) varlė-rupūžė atima sveikatą; 6) varlė-rupūžė atima dvasią ir žudo; 7) varlė-rupūžė neša nelaimę; 8) varlė-rupūžė – mirusiojo vėlė; 9) varlė-rupūžė – velnio padaras; 10) varlė-rupūžė – velnias; 11) varlė-rupūžė – pasaulio pamatas. (Pastarasis motyvas paaiškina varlės-rupūžės dalyvavimą pasaulio sutvėrime sutirštinant, sutvirtinant pirmykštį skystą chaosą.) Pasirodo, kad visi šie mitiniai motyvai nuosekliai ir sklandžiai gali būti išvesti iš to paties pirminio vandenį tvenkiančios varlės-rupūžės vaizdinio. O kadangi jie sudaro didelę dalį varlės-rupūžės mitologijos, šiaip jau daugialypės ir prieštaringos, tai straipsnyje pristatytą nuoseklią jų seką galima laikyti savotiška varlės- rupūžės mitologijos šerdimi ar kamienu, suimančiu ir visas kitas jos šakas. Vandenį tvenkiančios varlės-rupūžės vaizdinys tad būtų viso šio kamieno šaknis ar net sėkla. Straipsnyje gausiai pasitelkiama įvairių tradicijų lyginamoji (komparatyvinė) medžiaga, įgalinanti užpildyti jų tarpusavio spragas ir sklandžiai sugulanti į vientisus vaizdinius, taip eilinį sykį įrodydama lyginamojo (komparatyvinio) metodo privalumus. Žinoma, pirminio medžiagos rūšiavimo pagal prasmę principą nebus klaida pavadinti struktūriniu-semiotiniu metodu, kurį lyginamasis vaisingai papildo. Nelietuviška asmenvardžių rašyba atskiru sąrašu pateikta gale. Esminiai žodžiai: Tėkmės stabdymo, vandens tvenkimo vaizdiniai mitologijoje; mitinė varlė-rupūžė; lietuvių (baltų) mitologija; lyginamieji tyrimai (komparatyvistika).

ENA series of articles has already been published by the author on the opposition between coagulation and solution in mythology, a particular aspect of which consists of the stagnation (standing, stagnant, “dead” water) and flow (flowing, streaming, “living” water). To this wide theme also pertains mythical images of the spring, fount, stream obstructed or banked up by a stone or rock (the stone itself being an image of final coagulation, stagnation, stiffness) and, in its turn, of the overthrown, demolished, or split appart rock and the stream launched out from (below of) it. In mythology, the obstruction is usually done by the Devil, and the demolition, by its worst enemy the thunder-god. However, in actual texts these mythical personages are often represented by various agents, as animals, anthropomorfic, or human beings. This time, the frog-toad (these reptiles are usually not distinguished in mythology) is under consideration. It obstructs, banks, dams up flowing water and represents the Devil also in many other characteristic motifs. The article consists of 11 chapters each named after the corresponding motif it is assigned for: 1) The frog-toad being killed, it rains; 2) The frog-toad drinks out all the water; 3) The frog-toad sucks out a cow; 4) The frog-toad sucks out a human; 5) The frog-toad deprives a human of health; 6) The frog-toad deprives a human of spirit and brings him death; 7) The frog-toad brigs misfortune; 8) The frog-toad represents a ghost of the dead; 9) The frog-toad is a Devil’s creature; 10) The frog-toad is the Devil; 11) The frogtoad resides at (or itself is) the base of the world. (The latter motif accounts for the part the frog-toad plays in the Creation by coagulating the watery primeval matter.).As it is shown in the article, all these mythical motifs can be in course derived from the ground image of the frog-toad damming up water (as an implicit agent of the Devil). And although these motifs don’t exhaust all of the frog-toad mythology, varied and contradictory as it is, they seem, nevertheless, to constitute its core or stem which centres all of its branches around itself. Abundant comparative data of different traditions are used in the article indicating, by the way, the benefit and even imperative necessity of employing the comparative method in mythlogical studies, and for the both parts – not for the Baltic mythology alone but also for those areas of Indo-European culture investigation which not only too often miss the Baltic material but perhaps are even ignorant of its existence.up; the mythical frogtoad drinking out water; the frog-toad mythology; Baltic mythology; comparative mythology. Keywords: mythical images of the spring, fount, stream obstructed, or the flowing water dammed.