LTTam, kas rizikuoja skaityti meno kūrinį ir nori jį suprasti, neišvengiamai kelią pastoja teksto ir konteksto dilema. Pačiame tekste visuomet slypi vienas ar keletas imanentinio skaitymo variantų, o kontekstai - istoriniai ar filosofiniai - siūlo begalinę daugybę išorinių perskaitymų (prie jų prisijungia ir subjektyvios interpretacijos arba subjektyvieji kontekstai). Bet dviguba pasirinkimo problema iškyla prieš folkloro tekstų tyrinėtoją, nes šios rūšies diskursai tarsi kabo ore tarp estetinių ir mitologinių skaitymo galimybių, tarp literatūros ir kultūros. Teksto ir konteksto kategorijos verčia apibrėžti folkloro vietą ir nusistatymą jų atžvilgiu, ir tai patogiausia yra padaryti, remiantis semiotine skaitymo technika, kurią lietuvių mitologijos srityje gražiai pademonstravo A.J.Greimas. Folkloro tekstas semiotinėje interpretacijos teorijoje yra integrali etnokultūros, kuri šiuo atveju nusipelno Teksto vardo, dalis, ir turi būti skaitomas uždaros kultūros imanentinėje struktūroje, šis milžiniškas tekstas susideda iš įvairių etnokultūrinių diskursų - folklorinių, etnografinių, liaudies meno, liaudies medicinos ir 1.1., bet jų išraiškos skirtumai nėra kliūtis prasmės bendrumui konstatuoti. Bendroji prasmė, jungianti visus etnokultūrinius tekstus ir leidžianti juos aiškinti vienus kitais, yra mitologinė pasaulio matymo priemonė, etnomentalinė pasaulėžiūros struktūra, egzistuojanti pirmiau realizuotos mitinio turinio formos. Tai gilusis etnokultūros klodas, reikšmių sistema, generuojanti visus kultūrinius diskursus, štai kodėl kiekvienas rimtas tautosakos kūrinys yra "pasmerktas" būti perskaitytas kaip mitologinis tekstas. [p. 112].