Keli lietuvių miestų gyventojų kalbinės tapatybės bruožai

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Keli lietuvių miestų gyventojų kalbinės tapatybės bruožai
Alternative Title:
Some features of linguisticidentity of Lithuanian urban population
Keywords:
LT
Daugiakalbystė; Kalbos miestuose; Tarmės miestuose; Sociolingvistika.
EN
Multilingualism; Languages in cities; Dialects in cities; Sociolinguistics.
Summary / Abstract:

LTPastaraisiais metais socialinių ir humanitarinių mokslų tyrėjai aktyviai domisi įvairiais tapatybės klausimais. Kaip teigia N. Thompsonas (2003: 25), kelis dešimtmečius identiteto klausimai buvo siejami vien su asmenybės psichologijos tyrimais, tačiau šiuo metu toks požiūris yra kritikuojamas dėl kelių priežasčių. Pirma, manytina, kad tapatybė yra nulemta ne vien psichologinių, bet ir socialinių veiksnių, o socialinė identiteto dimensija anksčiau buvo lyg ir primiršta. Antra, ilgai tapatybė buvo suvokiama kaip konstanta, pastovi asmens charakteristika, o dabar toks požiūris jau yra pasikeitęs, teigiama, jog laikui bėgant tapatybė gali kisti ir kinta, kitaip tariant, tapatybė yra taki. Iš esmės, kaip teigia sociologas Algimantas Valantiejus, „[i]identiteto samprata yra viena problemiškiausių socialinės srities [turbūt galima teigti, kad ir humanitarinių mokslų srities – L. V.] mokslo sąvokų“ (Valantiejus 2001b: 20), o identiteto1 tyrimai vyksta dviem kryptimis: „viena iš jų ieško nekintamo ir objektyvaus identiteto pagrindo, tuo tarpu kita – kintant socialinei aplinkai nepaliaujamai peržiūri „objektyvias“, kitaip tariant, fiksuotas identiteto ribas“ (Valantiejus 2001a: 5). Vis dėlto aktyviau pripažįstama, kad tapatybė – kintanti realybė.Tapatybės konceptas yra ir vienas iš pagrindinių sociolingvistų, o ypač lingvistinės antropologijos specialistų tyrimų objektų (Bucholtz, Hall 2006: 369), nes tapatybė lanksčiausiai ir geriausiai atskleidžiama per kalbą (ten pat). Taigi lingvistai taip pat aktyviai imasi tirti tapatybės, kalbinės savimonės klausimus. Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvoje tokių tyrimų vis dar nėra labai gausu. Taigi šiame skyriuje keliamas tikslas teoriškai apibrėžti, kas yra laikytina kalbine tapatybe, ir atsakyti į klausimą, kaip galima apibūdinti lietuvių tautybės miestų gyventojų kalbinę tapatybę, siejant ją su lietuvių kalba ir tarmėmis. Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą pasitelkti dviejų sociolingvistinių projektų „Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose“ (2007–2009 m.) ir „Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ (2010–2012 m.) kiekybinių ir kokybinių apklausų duomenys. [Iš straipsnio, p. 155]

ENThe concept of identity has been one of the main research objects in the works of sociolinguists and, particularly, linguistic anthropologists (Bucholtz and Hall 2006: 369) because identity is most flexibly and fully revealed through language (ibid.). The aim of this chapter is to discuss the theoretical definition of linguistic identity and attempt to delineate the linguistic identity of Lithuanian urban residents in relation to the use of Lithuanian and its dialects. According to Block (2008: 35–36), linguistic identity is a relationship of an individual to his/her means of communication as it is perceived by the individual himself or as it is ascribed to the individual by others, the means of communication being a language (e.g., Lithuanian), or a dialect (e.g., the Pasvalys dialect of Lithuanian), or a sociodialect (e.g., young speakers’ slang in Pasvalys). In this chapter, the discussion of linguistic identity is focused on the relationship of an individual to Lithuanian and its dialects, whereas sociodialects are beyond the scope of the study. Analyses of linguistic identity employ another three important concepts, namely language expertise, language affiliation, and language inheritance (Block 2008: 36; Leung, Harris and Rampton 2009: 144). So, linguistic identity in this chapter is defined by the author as an individual’s relationship with language (or several linguistic codes) evidenced by his ability to use the linguistic code which has or has not been inherited and/or by his positive evaluation of that code. Obviously, in certain cases, linguistic identity might be evidenced by only one or two features, which allows us to grade the strength of one’s identity.The analysis of survey data shows that linguistic identity of urban residents in Lithuania cannot be simply related to Standard Lithuanian. Rather, it is to be seen as a dual identity derived from the knowledge of both dialect and standard language variety and defined by expertise and affiliation. On the one hand, all respondents of the target group are proficient users of Standard Lithuanian, and this language variety is well entrenched in their consciousness as it is linked with social roles in public and official contexts, and the respondents feel strongly affiliated with that language. Hence, the standard language variety is important in the perception of one’s Lithuanian identity, even if not all respondents are related to it through language inheritance. One the other hand, dialects seem to occupy a very important place in the Lithuanian self-perception and unavoidably impact linguistic identity. It is thus possible to conclude that a dialect rather than the standard language is the native tongue of part of Lithuanians. Quite many Lithuanian urban residents can speak a dialect; they choose to speak a dialect in situations where one’s identity or affiliation with the local community or family comes into question. Moreover, dialects are evaluated very positively. Even if a person does not speak any dialect (e.g., residents of large cities), his/her opinion of dialects is often highly positive. [From the publication]

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/85296
Updated:
2020-05-27 19:56:33
Metrics:
Views: 96
Export: