Aplinkybės ir jų tipai

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Aplinkybės ir jų tipai
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje nagrinėjamas skirtumas tarp predikato ir sakinio aplinkybių, papildomų predikacijų raiškos būdai ir jų santykis su sintaksinių ryšių tipais. Perėjus nuo sakinio branduolio prie sakinio periferijos susiduriama su naujomis problemomis, nes kai kurie į sakinio prozodinę struktūrą įtraukiami kalbos vienetai funkciškai jau tik iš dalies priklauso sakiniui – jų funkcija susijusi su diskurso struktūra ir gali būti suformuluota tik diskurso lygmeniu. Teigiama, kad aplinkybės skiriasi nuo papildinių pagal sintaksinio ryšio tipą: pirmosios yra modifikatoriai, antrieji yra veiksmažodžio valdiniai. Skirtingai nei papildiniai, kurie kartu su predikatu sudaro sakinio branduolį, aplinkybės yra artimesnės sakinio periferijai. „Branduolinės“ ar „periferinės“ pozicijos požiūriu aplinkybės yra ir tarpusavyje diferencijuotos. Skiriamos predikato ir sakinio aplinkybės. Pirmosios gali modifikuoti kalbos vienetus, kurie neturi savarankiško sakinio požymių, o sakinio aplinkybės gali modifikuoti tik tokius kalbos vienetus, kurie turi savarankiško sakinio požymius. Straipsnyje aptariama „sakinio aplinkybės“ termino samprata. Ji labai svarbi sprendžiant klausimą, ar šalutinis sakinys yra pagrindinio sakinio, ar didesnės visumos – sudėtinio sakinio – dalis. Atsižvelgus į neabejotinai nevienodus šalutinių sakinių įtraukimo laipsnius, reikia pripažinti predikato ir sakinio aplinkybių sintaksinį skirtumą. Straipsnyje siūloma sakinio struktūros apraše išskirti tam tikrą tarpinį vienetą – „bazinį sakinį“, kuriam priklauso visas sakinio turinys be sakinio aplinkybių ir diskurso rodiklių. [Iš leidinio]

ENThis article analyzes the difference between the predicate and sentence modifiers, as well as additional predication expression patterns and their relationship with syntactic relation patterns. The transition from the sentence core to the periphery is problematic. The incorporation of some language units into the prosodic sentence structure functionally reduces their dependence on the sentence. Language unit function is related to the discourse structure and may be formulated only at the discourse level. The modifiers differ from the complements in their syntactic relation patterns - the first are modifiers, whereas, the second - are verb subordinates. Unlike complements, the modifiers are more related to the sentence periphery. The latter are interdifferential in terms of “core” or “periphery” positions. The predicate modifiers modify language units, which do not have independent sentence characteristics; whereas, the sentence modifiers modify language units, which have independent sentence characteristics. The article elaborates on the definition of “sentence modifiers”, which is important for determining whether the subordinate clause is part of the main clause, or part of the composite sentence. The predicate and sentence modifiers differ syntactically because of their diverse inclusion levels of subordinate clauses. The author proposes to establish a certain mediate unit - “basic sentence” for the sentence structural description. Such a sentence would encompass the whole sentence content without the sentence modifiers and discourse indicators.

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/6834
Updated:
2014-04-22 08:14:59
Metrics:
Views: 75
Export: