/ Giedrius Subačius"> / Giedrius Subačius">

Simono Daukanto dvibalsio [ẹi] ženklinimas "Istorijoje žemaitiškoje" (1828-1834):

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Simono Daukanto dvibalsio [ẹi] ženklinimas "Istorijoje žemaitiškoje" (1828-1834):
Alternative Title:
Orthographic variation of the diphthong [e.i] in Simonas Daukantas’s "History of the Lithuanian Lowlands” (1828–1834):
In the Journal:
Darbai ir dienos [Deeds and Days]. 2016, t. 66, p. 11-88
Keywords:
LT
Lietuvių kalbos ortografijos istorija; Ortografijos variantai; Socialinė lietuvių kalbos istorija; Simono Daukanto Istorijos žemaitiškos rankraščio istorija.
EN
History of Lithuanian orthography; Orthographic variation; Social history of the Lithuanian language; History of Simonas Daukantas’s manuscript "History of the Lithuanian Lowlands".
Summary / Abstract:

LTSimono Daukanto Istorijos žemaitiškos rankraštis (Istoryje Ƶemaytyszka – IƵ, rašytas Rygoje 1828–1834 m., saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje, per 1100 psl. in folio) buvo sukurtas dar prieš atsirandant bendrinei lietuvių kalbai. Nors tada nevienoda ortografija buvo būdinga daugeliui lietuviškų tekstų, vis dėlto Daukanto IƵ ortografijoje variantų gerokai gausiau nei didžiumoje kitų to meto tekstų. Daukantas vartojo septynis pagrindinius digrafus pažymėti savo žemaičių tarmės dvibalsiui [ẹi] (bendrinės kalbos ekvivalentas būtų [ie]): . Kai kurių žodžių rašyba gana nuosekli per visą IƵ rankraštį (plg. žodžiuose deina, Deiwa), bet daugelyje kitų variantiškumas akivaizdus. žymėjimas suintensyvėjo maždaug rankraščio viduryje (lyipę, szyina), bet vėliau maždaug paskutinį ketvirtį buvo pakeistas (lijpę, szijnù). Paraleliai su šiais variantais buvo parašomi ir kiti (leipę, szeina). Tame pačiame rankraščio segmente galėjo būti rašomi ir keli paralelūs variantai (plg. żeima, żęima, zyima). Tačiau šaknys su pradine raide buvo žymimos pagal skirtingą nuostatą; antrojoje IƵ pusėje Daukantas stabilizavo jų rašybą (kieykweiname, kieyste). Tam tikra prasme Daukantas buvo atviras kultūrinėms įtakoms, nors niekada aklai nesekė kitomis ortografijos sistemomis. Jis vartojo tradicinį digrafą , kuris buvo populiarus Lietuvoje dar praėjusiame XVIII a., įdiegė inovatyvų digrafą , taikydamasis prie lenkų rašybos mados – plintančios raidės dvibalsiuose, taip pat susikūrė <ęi>, nes <ę>buvo ėmęs žymėti ne nosinį balsį, o savo tarmės siaurąjį [ẹ] – tokį ženklinimą turbūt pasirinkęs dėl netikslaus Rytų Prūsijos lietuviškų raštų <ę>rašybos interpretavimo.Esama pavyzdžių, kurių variantiškumo negalima paaiškinti jokiais fonetiniais skirtumais, tiktai vienų raidžių grafikos derinimu prie kitų – raidžių harmonija. Pavyzdžiui, antrojoje rankraščio pusėje Daukantas aiškiai derino raides su ilgomis iškeltinėmis ir nuleistinėmis prie ilgųjų digrafų nuleistinių (lyipas ir Lijpas; pyitus ir pijtine; tyik ir tijk). Paraleliai jis iš dalies vengė šių digrafų po dviejų ir daugiau priebalsių šaknies pradžios pozicijoje, rinkosi variantus be nuleistinių (pagreiiusis, kwęiste, pleina, snęiga). Didžiulė įvairovė gali būti aiškinama įvairių įtakų konkurencija arba sąmoningomis ar nesąmoningomis pastangomis harmonizuoti raidžių formas. Stojęs į ortografijos transformavimo kelią savo senąją rašybą Daukantas apsigriovė, bet dar nesustatė naujos. Pačiam Daukantui įvairuojanti ortografija galėjo visai neatrodyti prastas dalykas. Varijavimo modelių analizė leidžia mėginti sieti konkrečius rankraščio segmentus su Daukanto gyvenimo įvykiais. Pavyzdžiui, labai tikėtina atrodo hipotezė, kad modifikuoti kai kuriuos ortografijos bruožus Daukantą bus įkalbėjęs grafas Jurgis Plateris, apsilankęs Rygoje 1833 m. pirmojoje pusėje, nes paskutiniame rankraščio ketvirtyje esama Daukanto permainų, kurios ryškiai dera su to meto Platerio ortografijos idėjomis. [Iš leidinio]

ENSimonas Daukantas’s manuscript “History of the Lithuanian Lowlands” (Istoryje Ƶemaytyszka, 1828–1834, preserved at the Library of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore in Vilnius) is an unprecedented record of Lithuanian history of over 1100 pages in folio. It was written in Rīga during a time when Lithuania constituted a fragment of the Russian Empire. Daukantas was the first author to write Lithuanian history in Lithuanian. His manuscript was compiled a long time before the standard Lithuanian orthography was forged, so variation is present. Daukantas’s variations, however, are extraordinary even within the frame of his time. He used seven main digraphs to mark his Lowland dialectal diphthong [ẹi] (the equivalent of [ie] in modern standard Lithuanian): . [...] Ample variation can be explained by the competing variety of influences and by a conscious or subconscious attempt to seek harmony among the shapes of letters. Daukantas broke his earlier orthographic habits to introduce the changes, but did not uniformly adopt new ones. He might have rather liked his assorted ways of expression and ornamentation in spelling. Analysis of his orthographic patterns allows us to connect particular segments of the manuscript to events in Daukantas’s life. For instance, it is very likely that Daukantas was persuaded to apply certain orthographic changes by his friend Count Jurgis Plateris, who visited Rīga in the first half of 1833. The last quarter of Daukantas’s manuscript contains dramatic orthographic modifications that correspond to Plateris’s orthography in quite a few significant details. [From the publication]

ISSN:
1392-0588; 2335-8769
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/62837
Updated:
2018-12-17 14:08:17
Metrics:
Views: 5    Downloads: 1
Export: