Ankstyvosios Simono Daukanto leksikografijos ortografijos principai ir jų realizacija : disertacija

LTVienas didžiausių XIX a. rašybos reformuotojų ir inovatorių buvo Daukantas. Jis buvo pirmasis, rašęs tik lietuvių (žemaičių) kalba. Daukantas, ėmęsis sudarinėti savo rašybos sistemą, įsivedinėjo iki tol savo darbuose nevartotus rašmenis, juos normino, aiškino jų vartoseną, tačiau rašybos taisykles pateikė tik vadovėliuose Prasmą łotinû kałbôs (1837 metai) ir Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842 metai). Daukanto tyrėjų darbuose aptarta Daukanto rašybos medžiaga sukuria aiškios, sistemingos rašybos vaizdą, o ne visai su šia medžiaga sutampantys ankstyvosios leksikografijos rašybos duomenys sudaro prielaidas naujam tyrimui. Daugiausiai tai lėmė rašmenų daugiafunkciškumas, kuris rodo tik pradinį rašybos kūrimo ir rašmenų paieškos etapą, kuris detaliau aptariamas darbe. Disertacijos tikslas – Daukanto grafematikos ir fonetinės informacijos santykio analizė bei painios Daukanto rašmenų sistemos principų, raidos, kokybės bei ryšių su amžininkų rašyba nustatymas, Daukanto kaip rašybos reformuotojo indėlio išryškinimas. Disertacijoje pirmą kartą išsamiai analizuojami visi ankstyvosios Daukanto leksikografijos rašmenys, pateikiamas jų inventorius, vartosena, funkcijos, grafikos ir fonetikos tarpusavio ryšiai, rašybos principų realizacija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Žodrodys; Epitome Historiae Sacrae; Inovaciniai rašmenys; Grafemos su diakritikais; Daukanto rašyba; Žodrodys; Epitome Historiae Sacrae; Innovative characters; Graphemes with diacritics; Daukantas’ orthography.

ENDaukantas was one of the greatest spelling reformers and innovators of the XIX c. He was the first to write only in the Lithuanian (Samogitian) language. Daukantas undertook to create his own spelling system and introduced letters never before used in his works, standardized those letters and explained their use but presented the spelling rules only in textbooks Prasmą łotinû kałbôs (1837) and Abecieła lîjtuwiû-kalnienû ir źiamajtiû kałbos (1842). The material concerning Daukantas’ spelling discussed in the works of Daukantas’ researchers gives a picture of a clear and systematic spelling, whereas the spelling data of the early lexicography which does not quite match that material presupposes a new research. This was mainly caused by the multi-functionality of the letters which shows only the initial stage of the spelling creation and the search for graphemes which is discussed in more detail later in this paper. The analysis of the links between Daukantas’ graphematics and phonetic information and the determination of the principles, development and quality of the complex letter system used by Daukantas and its links with the spelling of contemporary writers as well as the emphasis of the contribution of Daukantas as a reformer of spelling. In this dissertation the author for the very first time analyses all graphemes found in the early lexicography of Daukantas, their use and functions as well as the interconnections between graphics and phonetics and the realisation of the spelling principles. [From the publication]