Marijampolės šnektos ilgųjų balsių priegaidės : kokybiniai požymiai

LTStraipsnyje analizuojami Marijampolės šnektos ilgųjų monoftongų [i·], [u·] bei poliftongų [ie], [uo] kokybiniai požymiai. Marijampolės šnektos ilgųjų balsių kokybinių požymių ir priegaidžių sąsajos tyrimas parodė, kad balsių kokybinių požymių ir priegaidžių sąsaja silpnoka. Pastebima, jog akūtinių balsių formantės dinamiškesnės, jų trajektorijos labiau kinta, cirkumfleksinių – pastovesnės, lygesnės; cirkumfleksas geriau atspindi prigimtines balsių savybes. Balsio [i·] priegaidžių diferenciacijai svarbesnė F2 – cirkumfleksinių balsių ji linkusi būti aukštesnė, taigi balsis pasižymi aukštesniu tembru, didesniu įtempimu, priešakesne artikuliacija. Balsio [u·] labiau pastebimas F1 skirtumas – cirkumfleksinių balsių ji dažniau žemesnė, taigi balsis yra aukštesnio pakilimo, uždaresnis, įtemptesnis. Poliftongų [ie], [uo] kokybinių požymių ir priegaidžių sąsaja labiausiai pastebima garso tarimo pradžioje ir pabaigoje. Akūtinio [íe] pradžiai būdinga aukštesnė F2 – ji labiau primena ilgojo [i·] požymius. Pabaigoje išsiskiria cirkumfleksinio poliftongo [iẽ] aukštesnė F1 – garsas pasižymi didesniu atvirumu, kompaktiškumu. Akūtinio [úo] pradžia turi abi žemesnes formantes – tokie požymiai būdingi ilgajam balsiui [u·]. Pabaigoje vėl ypač išryškėja cirkumfleksinio [uõ] skirtumas – visais atvejais čia aukštesnė F2, taigi garsas aukštesnio tembro, priešakesnis, tai greičiausiai galima sieti su menka jo labializacija. Cirkumflekso pabaiga turi ir aukštesnę F1 – ji yra atviresnė, labiau primenanti balsį [a·].Reikšminiai žodžiai: Marijampoliškių šnektos; Balsis; Kirčiavimas; Marijampolė dialect; Vocals; Accentuation.

ENThe paper analyses qualitative features of long monophthongs [i·], [u·] and polyphthongs [ie], [uo] of Marijampolė subdialect. The research of the interconnection between the qualitative features of long vowels of Marijampolė subdialect and accents showed that this interconnection is rather weak. The formants of acute vowels are more dynamic; their trajectories fluctuate more, whereas those of circumflex vowels are more stable and even; circumflex better reflects the inherent features of vowels. F2 is more important for the differentiation of accents of the vowel [i·] – it is higher in circumflex vowels, thus the vowel has a higher timbre, greater tension, and more frontal articulation. F1 difference is more evident in the vowel [u·] – it is lower in circumflex vowels, thus the vowel is of higher rise, closer and more tense. The interconnection of qualitative features of polyphthongs [ie], [uo] and accents is mainly evident at the beginning and end of sound pronunciation. A higher F2 is characteristic of the beginning of the acute [íe] – it reminds the features of the long [i·]. At the end a higher F1 is evident in the circumflex polyphthong [iẽ] – the sound is more open and compact. The beginning of the acute [úo] has both lower formants – these features are typical of the long vowel [u·]. The difference in the circumflex [uõ] is particularly evident at the end – F2 is higher in all cases, thus the sound has a higher timbre, is more frontal, which might be related to its weak labialization. The end of the circumflex also has a higher F1 – it is more open and reminds of the vowel [a·].