Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie : aspekt semantyczny i etnolingwistyczny

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lenkų kalba / Polish
Title:
Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie: aspekt semantyczny i etnolingwistyczny
Alternative Title:
Lithuanian borrowings concerning a man in local dialects of Polish in Lithuania : semantic and ethnolinguistic aspects
In the Journal:
Baltistica. 2012, 8 priedas, p. 123-141
Notes:
LDB Open.
Keywords:
LT
Lietuvos lenkų tarmės; Lituanizmai.
EN
Dialects of Polish; Lithuania; Lithuanian borrowings.
Summary / Abstract:

LTLietuvos lenkų tarmėse į žmogaus semantinį lauką patenkantys lituanizmai sudaro apie 24 procentus skolinių iš lietuvių kalbos. Ypač gausūs emocionalizmai ir ekspresyvizmai, pasitelkiami žmogui įvertinti tais atvejais, kai šis neatitinka tam tikroje socialinėje grupėje įsigalėjusių normų ir grožio kanono. Kai kurie tirti leksikos vienetai yra bendri tarminei ir šnekamajai lenkų kalbai bei lietuvių kalbai, (pvz., dryblas „aukštas žmogus“, tarmėse dar ir „žioplys“, liet. dribla, driblia; kurdupel, kurdupelek „žemo ūgio žmogus“, liet. kurdupelis, kartupelis „bulvė; neūžauga, susitraukęs žmogus“); taip pat rasta labai išplitusių žodžių, vartojamų lenkų kalbos tarmėse Lietuvoje ir baltarusių bei rusų tarmėse (pvz., kurstać ir iš šio žodžio sudarytos priešdėlių pod-, wy- (pa-, iš-) formos, kurių reikšmė „raginti, skatinti“, balt. кyрстаць iš liet. kurstyti „dėti į ugnį kuro“, prk. „raginti, skatinti, žadinti, įkalbinėti, siundyti“). Šie lituanizmai yra prigiję slavų kalbose ir labai praverčia įvairių žmogaus išvaizdos ir psichikos aspektų konceptualizavimui. Aptariamas žodyno sluoksnis semantiškai gana įvairus. Čia randama stilistiškai konotuotų žodžių, kuriais žmogus priskiriamas tam tikrai kategorijai pagal jo kūno ypatumus: a) nuo normos nukrypstantį ūgį ir akivaizdžius kūno defektus (pvz., kliszawy „šleivas, šleivakojis“, kupraty „kuprotas“; b) vaikščiojimo būdą (tupotać / tupiniać (tupenti) „eiti smulkiais žingsneliais, bidzenti“; c) aplaidžią išvaizdą (murziak, liet. murzius „išsitepęs, nešvarus (apie vaiką)“, sutra, liet. sutra, „netvarkinga, nevalyva moteris“ ir kt.Išskirtini ir žmogaus proto gebėjimus pagal jo elgesio racionalumą vertinantys žodžiai (kiemny „išmanus, nuovokus“ liet. kieminti „orientuotis, numanyti, jausti“, kwajszas „kvailas, žioplas“), būdą ir įvairius įpročius nusakantys žodžiai, pvz., polinkį į plepumą (sakotucha „čiulbuonėlė“). Žmogų apibūdinančiame semantiniame lauke yra ir afektonimų (giarutka „mieloji, mylimoji“) bei pravardžių, vartojamų kitiems, arba svetimiesiems, pavadinti (klaus'ik „lietuvis“), ir neutralių leksemų, pavyzdžiui, kūno dalių pavadinimų (kulsza „šlaunis“, pirst „pirštas“). Ekspresyvūs yra tik lytiškumo sferai priskiriami žodžiai (bibis / bibas „penis“, putia / put’ka / putiulka „pudmen muliebre“, szykna „užpakalis“). Lituanizmų reikšmių kitimas, palyginti su pirminėmis leksemomis, rodo stiprų jų atropocentrizmą. Šalia pagrindinių skolinių reikšmių lenkų tarmėse yra atsiradę nemažai šalutinių, kurios šnekamojoje kalboje labai nuodugniai charakterizuoja žmogų. Pastebėtas ir stilistinių registrų pasislinkimas bei pirminės neutralios žodžio reikšmės pasikeitimas: pasiskolinusioje kalboje žodis įgauna emocinį krūvį arba skolinamasi būtent tik emocinė reikšmė (liet. polisemiškas žodis kerėpla „išsikerojęs, išsišakojęs medis, krūmas; nepatogus daiktas; nerangus žmogus, nevėkšla“ ->lenk. tarm. kiarepła, paniekinamai „nevėkšla“).Kodėl būtent lituanizmais lenkų tarmėse Lietuvoje paprastai konceptualizuojamas žmogus? Lietuvių šnekamosios kalbos ir tarmių leksika yra be galo turtinga ir išraiški (tai akivaizdu iš kunigo Antano Juškos žodynų), ypač gerai tinkanti reikšti įvairias emocijas ir vertinimus, todėl natūralu, kad joje slypintys neišsemiami įvairių formų ir prasmių resursai pasitelkiami skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių apibūdinti pasaulio sąrangą įvairiose egzistencinėse situacijose. [Iš leidinio]

ENLithuanian borrowings from the semantic field MAN make 24% of all Lithuanian borrowings in the local dialects of Polish. Emotionalisms and expressivisms are especially numerous in the researched vocabulary and their role is to evaluate a man on the basis of his violation of the social norm and socially established canon of beauty. Among the researched forms there are lexemes common to local dialects and vernacular varieties of Polish and Lithuanian as well (e.g. kurdupel, kurdupelek ‘a short man’, Lith. kurdùpelis, kartùpelis ‘a potato, a short man’). There are also wide-spread proper names used in Polish local dialects in Lithuania, and in Belarusian and Russian local dialects as well (e.g. kurstać and prefixal formations pod-, wy- ‘to stimulate, to urge, to rouse’, Belarusian кyрстаць from Lith. kùrstyti ‘to stoke up the fire’, metaphorically ‘to urge somebody to do something, to incite, to instigate’). The range of such Lithuanian borrowings proves their domestication in Slavic languages / dialects and at the same time indicates their usefulness in the conceptualization of different aspects of human appearance and mentality. The described lexicon is well differentiated in a semantic sense. There are stylistically marked proper names categorizing a man from the point of view of his physicality, especially, a) differing from the norm of height and having visible body defects (e.g. kliszawy ‘bent’), b) ways of moving (tupotać / tupiniać ‘to trot’), c) neglected appearance (sutra ‘a sloppy, untidy woman’), and names related to mental sphere valorizing human beings according to the rationality of their behavior (kiemny ‘clever, prudent’, kwajszas ‘stupid, foolish’), temper and inclinations to different things, e.g. to garrulousness (plirpa ‘tattler’).The semantic field MAN contains affectonymes (giarutka ‘my dear, fem.’), nicknames utilized towards others / aliens (klaus'ik ‘Lithuanian’) and neutral lexemes, such as some names of the parts of the body (kulsza ‘thigh’, etc.). Names related to the sphere of sexuality have only expressive character (bibis / bibas ‘penis’, putia / put’ka / putiulka ‘pussy’, etc.). The strong anthropocentrism of Lithuanian borrowings in Polish local dialects is indicated by changes of meanings in relation to the initial lexeme. The basic meanings of Lithuanian borrowings are filled with secondary meanings in Polish local dialects and these additional meanings make the linguistic image of a man more detailed. The shift of stylistic registers is visible, as well as departing from the original neutral meaning of the word in the source-language to the emotionally marked meanings in the recipient-language (Lith. polysemous kerėpla ‘a lush, furcate tree, bush; unwieldy thing; a clumsy man, duffer’ ->dial. Polish kiarepła disdainfully ‘a clumsy man, duffer’). Why are the actual Lithuanian borrowings used by speakers of the local Polish dialects in Lithuania in order to conceptualize a man? The Lithuanian colloquial and dialectal lexis is so rich and expressive, and communicates different emotions and judgments so well that it makes a big reservoir of diversified forms and senses helping a man to put things in order in different existential situations. [From the publication]

ISSN:
0132-6503; 2345-0045
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/36410
Updated:
2018-12-17 13:15:42
Metrics:
Views: 25    Downloads: 2
Export: