Binarika, kaip komponavimo bendrybė

LTStraipsnyje tyrinėjami fragmentiniai muzikos objektai, padedantys suvokti binariką, kaip funkcinį ir struktūrinį sinkretinių skambesio lyčių poliarumą bei komplementatumą: lietuvių sutartinė ir monodija, kinų ir japonų pentatoninės konstrukcijos, antikinė melopėja, binarikos elementai Iveso, Stravinskio, Bartoko, Cage'o, Čiurlionio ir kt. kūriniuose. Pagal tam tikrą sistemą siekiama suaktualinti binariką, kaip komponavimo bendrybę, apibrėžiant definiciją, įvardijant komponavimo principus, pažymint jų atgarsius XX a. muzikoje, išryškinant skirtumus tarp binarikos ir monarikos. Pasitelkiami įvairūs metodologiniai instrumentai: loginis, struktūrinis-sisteminis, komparatyvistinis. Pagrindinė išvada – binarika yra komponavimo bendrybė, nulemta tipinio muzikos kūrėjo santykio su skambesiu, koks yra būdingas archajinio periodo muzikai.

ENThe article deals with fragmental objects of music, enabling one to perceive binaries as a functional and structural polarity and complementation of the syncretic blocks of sounding: the Lithuanian sutartinė and monody, the Chinese and Japanese pentatonic constructions, ancient melopoeia, elements of binaries in the works by Ives, Stravinsky, Bartok, Cage, Čiurlionis and other composers. An attempt has been made to actualize binaries through a certain system as a common trait of composing by giving its definition, touching upon the principles of composing, pointing out their echoes in the 20th century music, and bringing out the differences between binaries and monarics. The analysis employed various methodological tools: logical, structural-systematical and comparative. As the main conclusion the article states that binaries is a common trait of composing determined by a composer's typical relationship with the sounding, peculiar to the period of archaic music.