Kultūrinio teritorinio tapatumo išraiška ir tradicijų pavidalai kaimo gyvenime (XIX a. antroji - XX a. pirmoji pusė)

LTVeliuonos parapijos gyventojų kultūros tapatumas reiškėsi gamybos ir vartojimo sferose per tradicijos tęstinumą tam tikrose amžiaus grupėse. Senoji karta kas kartą tapdavo istorinės etninės kultūros perėmėja ir tęsėja bei tradicijos perdavėja, jaunoji – novacijų diegėja tradicijose ir jų pernešėja iš vienos vietos į kitą. Tradicija reiškėsi keliomis plotmėmis. Visų pirma ji siejosi su vietine ekologine sistema ir gamtos teikiamais ištekliais. Dėl to pagrindinės žemėnaudos formos ir ūkinė veikla, tradicinė medinė statyba, šieno naudojimas pašarams ir ganiavos naudojimas gyvulių ūkiui, iki pat XX amžiaus antrosios pusės naminių audinių gamyba patalynei ir drabužiams, o vėliau – vis labiau buitiniams dekoratyviniams tikslams sudarė kultūrinio tapatumo sistemoje sudėtines struktūrines dalis, sujungiančias socialinę, ekonominę, medžiaginę ir dvasinę kultūrą į vieną visumą. Istorinės sąlygos per ekonomiką dėjo pagrindus kultūros tapatumo poslinkiams. Agrarinės ir industrinės globalizuotos kultūrų sandūroje susidariusi socialinė įtampa tarp amžiaus grupių, atskirų individų ir kaimo bendruomenės netrukdė formuotis grupiniam kultūros tapatumui, ilgainiui įgaunančiam naują – daugumos tapatumo reikšmę. Etninis teritorinis lokalinis tapatumas susidėjo iš daugelio komponentų, kurie nebuvo visos vietinės visuomenės sąmoningos ar nesąmoningos kultūros tapatumo raiškos dalimi. Kultūrinis tapatumas tradicinių ir inovacinių kultūros pavidalų vartojimo atžvilgiu bet kuriuo konkrečiu atveju išlikdavo tik daliniu ir nuolat kintančiu visuomenės bruožu.Reikšminiai žodžiai: Etninis tapatumas; Kultūrinis tapatumas; Materialus ir nematerialus paveldas; Modernizacija; Regioninis tapatumas; Tradicijų pavidalai; Tradicinė gyvensena; Tradicinė materialinė kultūra; Veliuona; Cultural identity; Ethnic identity; Modernization; Regional identity; Tangible and untangible heritage; Tradition shapes; Traditional material culture; Traditional way of living; Veliuona.

ENThe cultural identity of Veliuona parish members displayed in production and consumption fields through traditions in certain age groups. The old generation would act as assignee and successor of historical ethnic culture and conveyor of tradition, while the young generation would innovate traditions and transmit them across generations. Tradition was evident in several dimensions. It first related to the local ecosystem and natural resources. Consequently, key land use types and economic activity, traditional wooden construction, use of hay for feedstuffs and use of pasture for animal farm, manufacturing of household tissues for linen and garments until the second half of 20th century and subsequently to increasingly domestic decorative purposes, all accounted for integral structural parts in the system of cultural identity; these parts connected social, economic, material and spiritual culture. Historical conditions accounted for a framework via economics for changes in the cultural identity. The combination of agricultural and industrial globalised culture gave birth to social tension between the age groups, individuals and village community, yet did not prevent formation of group cultural identity, which gradually acquired new meaning of predominant identity. The ethnic territorial local identity included numerous components that were not part of the conscious or subconscious expression of cultural identity of local community. The cultural identity with respect to traditional and innovative culture shapes in any case remained partial and constantly changing trait of society.

• Didžiosios skaros Lietuvoje : kaimo ir miesto kultūrų sąveika / Inga Nėnienė. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. 303 p.
• Etnografinė medžiaga serijos "Lietuvos valsčiai" monografijose / Venantas Mačiekus. Etnografija. 2020, 28 (2018), p. 164-171.
• Lietuvių tautinis kostiumas / Teresė Jurkuvienė. Vilnius : Baltos lankos, 2006. 246 p.
• Regioniškumas ir tradicija dabarties kultūroje: papročių kaitos ypatumai / Rasa Paukštytė-Šaknienė. Tautosakos darbai 2012, 43, p. 143-154.
• Tarpusavio pagalba ir įsipareigojimai XX a. Lietuvos kaimo bendruomenėje / Irena Regina Merkienė. Žemės ūkio mokslai. 2002, Nr. 4 (priedas), p. 93-103.
• Tradicija šiuolaikinių kalendorinių ir gyvenimo ciklo švenčių kontekste / Rasa Paukštytė-Šaknienė. Res humanitariae. 2013, t. 14, p. 303-322.
• Tradicijos sampratos šiuolaikinėje Lietuvoje / Rasa Paukštytė-Šaknienė. Lituanistica. 2012, Nr. 2, p. 206-217.
• Vaiko gimties socialinio įteisinimo papročiai / Rasa Paukštytė-Šaknienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai / sudarytojas Žilvytis Šaknys. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012. P. 19-76.
• Valstietiškoji kultūra, visuomenė ir laikas : besikeičiantis Lietuvos kaimas XX amžiuje / Auksuolė Čepaitienė. Kaimo raidos kryptys žinių visuomenėje. 2012, 3, p. 44-54.
• Zanavykų tekstilės tradicijos : XIX a. - XXI a. pradžia / Inga Nėnienė. Vilnius : Technologija, 2010. 431 p.