Lietuvių liaudies muzikinių dialektų formavimasis

LTStraipsnyje bendriausiais bruožais aprašomas lietuvių liaudies muzikinių dialektų formavimasis. Lietuvių liaudies muzikinių dialektų formavimasis vyko lygiagrečiai su lietuvių tautos bei lietuvių kalbos formavimusi. Autorės nuomone, regioniniai lietuvių liaudies melodijų savitumai pradėjo formuotis gentinėje epochoje. Istorikų, archeologų, kalbininkų manymu, V-IX a. baltų gyvenamose teritorijose buvosios lietuvių, jotvingių, sėlių, aukštaičių, žemaičių ir kt. gentys turėjo savitą kultūrą, kalbėjo skirtingomis kalbomis, todėl tikėtina, kad jos buvo sukūrusios ir savitą melodiką. Vis dėlto, nors genčių muzikiniai dialektai ir suteikė Lietuvos sritims regioninių savitumų, XIX-XX a. muzikoje atsekti konkrečių gentinių bruožų neįmanoma. XII-XIV a. buvusių gentinių muzikinių dialektų pagrindu galėjo susiformuoti interdialektai: lietuviškai sėliškas ir jotvingiškai lietuviškas muzikiniai dialektai rytų Lietuvoje, žemaitiškai kuršiškas ir skalviškai prūsiškas vakarinėje ploto dalyje. XVII a. senosios melodijos buvo užgožtos naujų lyrinių melodijų, kurios pamažu suformavo pamatinį lietuvių liaudies melodijų sluoksnį. Iš senųjų muzikinių dialektų liko tik du: pietų Lietuvoje - senųjų vienbalsių melodijų sluoksnis, šiaurės rytų Lietuvoje - senųjų sutartinių melodijų sluoksnis. Vakarinėje Lietuvos dalyje - Prūsų Lietuvoje ir Žemaitijoje taip pat turėjo susidaryti viduramžiški liaudies muzikos dialektai, tačiau dėl spartesnio šių regionų vystymosi iki mūsų dienų jie neišliko. Prūsų Lietuvos ir Žemaitijos liaudies muzikiniai dialektai susiformavo naujaisiais laikais - XVII-XVIII a.Reikšminiai žodžiai: Muzikiniai dialektai; Lietuvių liaudies dainos; Tramės; Musical dialects; Lithuanian folk songs; Dialects.

ENThe article, in most common traits, describes the formation of Lithuanian folk musical dialects, which proceeded in parallel with the formation of the Lithuanian nation and language. In the opinion of the author, the regional peculiarities of Lithuanian folk melodies started shaping already in the tribal era. In the opinion of historians, archeologists and linguists, the tribes of Lithuanians, Yotvingians, Selonians, Upper Lithuanians, Samogitians, which inhabited the Baltic territories in the 5th – 9th centuries had a peculiar culture, spoke in different languages therefore it is probable that they developed their own methodologies. Nevertheless, although the musical dialects of the tribes provided regional peculiarities to different regions of Lithuania, it is impossible to trace specific tribal traits in the music of the 19th – 20th century. On the basis of the former tribal musical dialects of the 12th – 14th centuries certain inter-dialects could have formed: Lithuanian-Selonian and Yotvingian-Lithuanian in the Eastern Lithuania, Samogitian-Curonian and Skalvian-Prussian in the Western part. In the 17th century the old melodies were shaded by new lyrical melodies, which gradually formed the underlying layer of Lithuanian folk melodies. Only two old musical dialects have remained: the layer of the old unisonous melodies in the Southern Lithuania and the layer of the old glee melodies in the Northeastern Lithuania. In the Western part of Lithuania, i. e. in the Prussian Lithuania and in Samogitia medieval folk music dialects also had to emerge, however due to the more rapid development of the said regions, the said dialects did not survive till the present day. Prussian Lithuanian and Samogitian folk musical dialects were shaped in the new times in the 17th – 18th centuries.