Local identity in Southeastern Lithuania at the beginning of the 21st century

LTStraipsnyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Pietryčių Lietuvos gyventojų vietinės tapatybės formavimosi aspektus. Ieškoma sąsajų tarp istorinių aplinkybių nulemtos gyvenamos teritorijos valstybinės priklausomybės kaitos ir vietos gyventojų identiteto. Tyrimo, paremto XXI a. pradžioje iš 17 Lietuvių kalbos atlaso (LKA) punktų Šalčininkų rajone surinkta empirine medžiaga, tikslas – atsakyti į kelis klausimus: kokiomis aplinkybėmis susiformavo daugiakalbių gyventojų vietinis identitetas ir kodėl nemaža regiono gyventojų grupė pasirinko vadintis tuteišiais (brus. тутэйшыя, мясцовыя; l. tutejszy, miejscowi). Tyrimu siekiama atskleisti dabartines šio anksčiau priimto gyventojų pasirinkimo pasekmes. Išanalizavus sociolingvistines vietos gyventojų apklausas, įrašytus grupinius pokalbius ir giluminius interviu, galima teigti, kad didžioji dalis Šalčininkų rajono gyventojų, kurie save vadina vietiniais, tuteišiais ar čionykščiais, save laiko lenkais. Dauguma apklaustų vyresniosios kartos kaimo gyventojų kasdieniame gyvenime kalba baltarusių tarme po prostu, vidurinės kartos žmonės dažniausiai bendrauja rusiškai ir lenkiškai, o jaunosios kartos – lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai. Kokybinė duomenų analizė parodė, kad skirtingų kartų Pietryčių Lietuvos gyventojų tapatybės samprata nuolat kinta, nors lėtai ir nežymiai. Regione išlieka etninių tapatybių ribų neaiškumas. Užbaigtų tapatybės kaitos procesų Šalčininkų rajone dar nėra. Savąjį regioninį identitetą rajono lenkai dažnai apibūdina kitomis kategorijomis, nusakančiomis tapatinimąsi su lokaliomis vietovėmis.Tyrimas leidžia prognozuoti, kad vyksta laipsniškas regioninio vietinio (lokalinio) tapatumo nykimas ir kitų identifikavimo formų, pirmiausia etninio (būdingesnio vidurinei gyventojų kartai) ir pilietinio (būdingesnio jaunesniajai gyventojų kartai) tapatumo stiprėjimas. Raktažodžiai: Pietryčių Lietuva, vietinė (tuteišių) tapatybė, riba tarp „vietinio“ ir „nevietinio“, etninė tapatybė, baltarusių tarmė „po prostu“.

ENThe study, based on empirical data collected at the beginning of the 21st century from 17 Lithua­nian Language Atlas (LLA) points in the Šalčininkai district, aims to answer several questions: Under what circumstances did the local identity of multilingual people form and why did a significant group of people in the region choose to call themselves as locals (Lith. tuteišiai, Bel. тутэйшыя, мясцовыя, Pol. tutejszy, miejscowy)? The study aims to reveal the current consequences of this previously accepted choice of the population. After analysing sociolinguistic surveys of residents, recorded group discussions, and in-depth interviews with respondents, it can be stated that most respondents who call themselves locals, identify themselves as Poles. Most of the older villagers interviewed speak the Belarusian dialect po prostu (Eng. simple speech) in everyday life, the middle generation communicates mainly in Russian and Polish, and the younger generation communicates mainly in Polish, Russian, and Lithuanian. Qualitative data analysis showed that the concept of identity of different generations of residents of Southeastern Lithuania is constantly changing, albeit slowly and insignificantly. The boundaries of ethnic identities in the region remain unclear. The processes of identity change in the Šalčininkai district have not yet been completed. Poles in the district often describe their regional identity with other categories, which determine identification with local areas.The study allows us to predict that regional local identity is gradually decreasing, and other forms of identification are strengthening, primarily ethnic (more characteristic of the middle generation of residents) and civic (more characteristic of the younger generation of residents) identities. Keywords: Southeastern Lithuania, local identity, the line between “local” and “nonlocal”, ethnic iden tity, Belarusian dialect “po prostu” (Eng. simple speech).

• Asmens tautinio tapatumo tapsmas.: Sociopsichologinės šio proceso interpretacijos. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2002, 2 (9), 100-107.
• Aš - "miesjcova", o Jūs - "przyjiezny": identiteto ribos brėžimas Šalčininkų rajone. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2020, 1 (46), 29-47.
• "Čia pas mus" - kraštietiškumas Pietryčių Lietuvoje: Šalčininkų rajono atvejis. Lietuvos etnologija 2020, 20 (29), 81-104.
• Etniškumas ir identitetai Pietryčių Lietuvoje: raiška, veiksniai ir kontekstai. Vilnius : Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2016. 210 p.
• Etnokonfesiniai santykiai Pietryčių Lietuvoje istorinės antropologijos aspektu. Kultūrologija 2003, 10, Kultūriniai tapatumai ir pokyčiai, 80-98.
• Kalba ir tapatybė Pietryčių Lietuvos ir Baltarusijos paribiuose (XX a. II pusė - XXI a. pradžia). D. 1. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2023. 259 p.
• Kalba, tapatumas ir tarpetniniai santykiai Pietryčių Lietuvoje: daugiakultūriškumo patirtys ir iššūkiai kasdieniuose kontekstuose. Lietuvos etnologija 2015, 15 (24), 27-51.
• Kodų kaitos funkcijos Pietryčių Lietuvos diskurse. Linguistica Lettica 2022, 30, 238-275.
• Lietuviškumo (savi)raiška Šalčininkų rajone: aplinkybės ir galimybės. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2022. 274 p.
• Lietuvių tautos kilmė. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 327 p.
• Lietuvos lenkai: etninio ir pilietinio identiteto konstravimas ribinėse zonose. Lietuvos etnologija 2012, 12 (21), 167-193.
• Lietuvos lenkai ir lenkų kalba Lietuvoje. Miestai ir kalbos. 2, Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. P. 217-233.
• Mniejszość polska na Wileńszczyźnie: studium socjologiczne.. Wrocław : Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławskiego, 2005. 467 p.
• Pase įrašytoji tapatybė: Lietuvos lenkų etninio/nacionalinio tapatumo trajektorijos. Lietuvos etnologija 2008, 8 (17), 57-72.
• Ramaškonių lietuvių sala Baltarusijoje - pereinamoji kalbų zona. Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2017. P. 788-825, 941-943, 1053-1056.
• Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų lenkų ir rusų santykiai: 1944-1964 metai. Lietuvos istorijos metraštis 2013, 2012/2, 125-138.
• Tautos istorijos pasakojimo raiška daugiakultūrėje aplinkoje: Pietryčių Lietuvos lenkų etninės grupės atvejis. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2015, 2 (37), 85-105.
• The Reconstruction of nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569-1999.. New Haven : Yale University Press, 2003. xv, 367 p.
• Tradycje muzyczne społeczności polskiej na Wileńszczyźnie: opinie i zachowania.. Warszawa : Towarzystwo Naukowe Warszawskie, 2005. 279 p. 1 kompakt. diskas.
• Trudności młodzieży polskiej na Litwie w uczeniu się języka ogólnopolskiego. Kalba ir kontekstai 2014, 6(1), 2, 186-197.
• Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2017. 1110 p.
• "Vietinis" (tutejszy), lenkas, katalikas: Pietryčių Lietuvos gyventojų religinė-etninė tapatybė (tyrimas Dieveniškėse, Kernavėje ir Turgeliuose).. Etniškumo studijos 2013, 2, 149-179.
• XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas: žemėlapiai ir jų komentarai.. Vilnius : Briedis, 2014. 464 p.
• К вопросу о формировании польскиx говоров в Литве: полемика вокруг Г. Турской. Slavistica Vilnensis 2016, 61, 63-79.