Bažnytinių brolijų Žemaičių (Telšių) vyskupijoje raiškos ir struktūros kaitos ypatybės XIX a

LTValdžios politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu po 1863–1864 m. sukilimo darė įtaką bažnytinių brolijų raiškai Žemaičių (Telšių) vyskupijoje, kurios didžioji dalis (Kauno gub.) administraciškai priklausė Šiaurės vakarų kraštui. Net ir išimtys, kurias valdžia taikė Kauno gubernijai dėl brolijų veikimo, nebuvo kliūtis taikyti ir varžančias priemones jų atžvilgiu. Dėl po 1863–1864 m. sukilimo sekusių valdžios priemonių, kurios ribojo viešą religingumo praktikų raišką, būdingą ir brolijoms, pastarųjų veikimas patyrė transformacijų. Kita vertus, Bažnyčia, visuomenė patyrė modernizacinę kultūrinių, socialinių santykių kaitą, kuri taip pat veikė brolijų kaip socialinių struktūrų raišką. Tad valdžios politikos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu faktorius buvo svarbus, nors ne vienintelis. Archyvinė medžiaga, charakterizuojanti Romos katalikų dvasininkų kultūrinę, socialinę laikyseną po 1863–1864 m. sukilimo Žemaičių (Telšių) vyskupijoje, pasaulietinės valdžios, dvasininkų ištarmės apie jų veiklą parapijose, parapijiečių skundai leidžia teigti, kad su pasaulietinės valdžios aplinkraščių paskelbimu, kuriais buvo uždraudžiamos be valdžios leidimo veikiančios bažnytinės brolijos, brolijų veikla nesunyko, tačiau vis dėlto pakito jų raiškos galimybės ir veikimo pobūdis. Broliukų – brolijų narių ir broliukų – bažnyčios tarnų funkcijos parapijoje XIX a. buvo panašios. Jie buvo kunigo padėjėjai organizuojant apeigas, prižiūrint tvarką bažnyčioje. Taip pat veikė ir už bažnyčios sienų – organizavo parapijos religinį ir socialinį gyvenimą, dalijosi informacija su parapijiečiais.Kita vertus, dėl ypatingos dvasininko vietos parapijoje, jo autoriteto ir galios brolijoms, brolijų nariai, bažnyčios tarnai galėjo būti ir manipuliavimo objektas, nesutarimų parapijoje tarp dvasininkų priežastis, kai buvo palaikoma vieno ar kito dvasininko pozicija. XIX a. antroje pusėje nustatytas broliukų be brolijų, taip pat ir kitų pavadinimų (pavyzdžiui, maršalkų) bažnyčios tarnų egzistavimas parapijos bažnyčiose. Jų funkcijos buvo apibrėžtos kaip ir kitų bažnyčios tarnų. Tai savitas, XIX a. būdingas reiškinys. Tokiomis sąvokomis apibrėžiamų bažnyčios tarnų nebuvo nurodoma Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose XVI XVIII a.111, kai bažnytinės brolijos veikė labiau autonomiškai nuo parapijų. Tačiau jų raiška veikė parapijos gyvenimą, todėl XIX a. fiksuojamų broliukų be brolijų, kitų bažnyčios tarnų veikimą bažnyčioje galima sieti su ankstyvesnių prie bažnyčių veikusių bažnytinių brolijų raiška.

ENThis research aimed to clarify the historiographical position that after the uprising of 1863–1864 in the so-called North-Western region, the imperial authorities banned church fraternities, and they ceased to function. In the Samogitian (Telšiai) Diocese, they were still active, but the structure of the fraternities, the functions of their members, and the piety promoted by the fraternities was changing. In the nineteenth century, the Church and society underwent a modernising change in cultural and social relations, which also influenced the expression of fraternities as social structures. Thus, the policy of the authorities towards the Catholic Church was an important factor, although not the only one. The analysis of the expression of fraternities reveals the ways of (self-) formation of religious identity in nineteenth-century society and shows what it was like to be a Catholic in the nineteenth-century Samogitian (Telšiai) Diocese. In the context of the genealogy of social conflicts, such an analysis makes it possible to see the interaction of fraternities as a social phenomenon – organised communities of lay people in the local Church – with the social processes in the society of the time, the universal Church, and the policy of the imperial authorities towards the Catholic Church. The research showed that in the second half of the nineteenth century not only fraternities, but also broliukai (‘brothers’, or church servants) without fraternities, as well as church servants with other titles (e.g., maršalka ‘marshal’) were active at churches. This is a distinctive phenomenon typical of the nineteenth century. Church servants defined in such terms were not recorded in the dioceses of Vilnius and Samogitia between the sixteenth and eighteenth centuries, when church fraternities functioned more autonomously from parishes.Still, the activities and piety of the fraternities influenced the life of the parish, which is why the activities of broliukai without fraternities and of other church servants in the church recorded in the nineteenth century can be traced back to the tradition of the earlier church fraternities.