Two types of standard language history in Europe

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Anglų kalba / English
Title:
Two types of standard language history in Europe
In the Journal:
Keywords:
LT
Anglų kalba; Bendrinė (standartinė) kalba; Bendrinė kalba; Europos kalbos; Lietuvių kalba; Renesansas; Romantizmas; Tarmės pasirinkimas
EN
Dialect selection; English; European languages; Lithuanian; Renaissance; Romanticism; Standard language
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje teigiama, kad Europoje galėjo būti bent du standartinių (bendrinių) kalbų istorijų tipai: ankstyvoji tarmės atranka Renesanso laikotarpiu (pvz., anglų k.) ir vėlyvoji tarmės atranka Romantizmo ar kiek vėlesniu laikotarpiu (pvz., lietuvių k.). Pirmojo etapo kalboms gali būti priskiriamos danų, olandų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, ispanų, švedų ir kitos kalbos. Baltarusių, bulgarų, kroatų, čekų, estų, farerų, suomių, lietuvių, latvių, norvegų, serbų, slovakų, slovėnų, ukrainiečių kalbos susiformavo vėlesniu laikotarpiu. Ankstyvesnės atrankos kalbos skiriasi nuo vėlesniųjų tuo faktu, kad jos vyravo vėlesniųjų kalbų teritorijose Renesanso laikotarpiu. Mokslininkai ankstyvųjų bendrinių kalbų atsiradimą linkę sieti su politinėmis, istorinėmis, socialinėmis laiko aplinkybėmis. Tačiau jie pabrėžia ir kalbų norminimo bei kitų literatūrinių darbų – gramatikų, žodynų ir pan. reikšmę vėlesnio laikotarpio bendrinių kalbų atsiradimui.Ankstyvojo laikotarpio kalbos savo modeliu laikė rašytinę lotynų kalbą. Kita vertus, vėlesnio laikotarpio kalbos turėjo du galimus prototipus: bendrinę rašytinę ir bendrinę sakytinę kalbas. Vėlyvųjų kalbų kūrėjai skolinosi ne tik idėją, kad bendrinė kalba turi dvi formas – rašytinę ir sakytinę, bet ir suvokimą, kad kalba turi būti stabili, unifikuota, be gramatikos ar ortografijos svyravimų. Vietoje bendrinės kalbos, turinčios tik iš dalies unifikuotas gramatines ir ortografijos formas bei keletą šimtmečių toleruojančios įvairius svyravimus, vėlyvųjų kalbų kūrėjai nuo pat pradžių normino kalbą ir netoleravo jokių nukrypimų. Esama keletas išimčių, pvz. čekų, italų, latvių kalbos. Tačiau jas galima laikyti išimtimi, atsiradusia dėl skirtingų istorinių aplinkybių (trumpesnis jų vyravimo laikotarpis, politiškai nevienalytė teritorija arba paprastas atsitiktinumas). [versta iš angliškos santraukos]

ENIn this article I argue that there might be at least two usual types of standard language history in Europe: early dialect selection during the period of the Renaissance (e.g. English) and late dialect selection during Romanticism and slightly later (e.g. Lithuanian). To early dialect selection languages Danish, Dutch, English, French, German, Italian, Polish, Spanish, Swedish and others can be attributed. Languages like Belorussian, Bulgarian, Croatian, Czech, Estonian, Faroese, Finnish, Lithuanian, Latvian, Nynorsk, Serbian, Slovak, Slovene, Ukrainian and others constitute the type of late dialect selection standard languages. Early dialect selection languages differ from those of late selection by being dominant in their territories during the Renaissance period. Scholars tend to link the emergence of the early selection standards mostly to the political, historical, social conditions of the time. However, they also tend to emphasize the importance of codifying linguistic and other literary works - grammars, dictionaries etc. for the emergence of late dialect selection standards.Early dialect selection languages usually had as a model only the written pattern of standard Latin. On the other hand, late dialect selection languages had a double prototype to imitate: written standard and spoken standard. Engineers of late selection languages borrowed not only the idea that a standard language has to have two forms - written and spoken - but also that it had to have stable, uniform forms with no fluctuation in grammar and orthography. Instead of having a standard with only partly uniform grammatical and orthographic norms and tolerance for such fluctuation for several centuries (as in early selection), almost at once there was a comprehension that standard had to be uniform and no variation was welcome or tolerated. There are some exceptions to these tendencies, e.g. Czech, Italian, Latvian. But it is possible to interpret these as deviations because of different than usual historical conditions (by their being dominated for a shorter period, by their having politically heterogeneous territory, or only by happenstance). [From the publication]

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/55842
Updated:
2019-01-25 18:46:00
Metrics:
Views: 22    Downloads: 1
Export: