"Vilniaus klausimas" bendrinės lietuvių kalbos sampratose: metalingvistinių vilniečių komentarų tyrimas

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
"Vilniaus klausimas" bendrinės lietuvių kalbos sampratose: metalingvistinių vilniečių komentarų tyrimas
Alternative Title:
"Question of Vilnius" in the concept of standard Lithuanian: a study of the metalinguistic commentaries of Vilnius speakers
In the Journal:
Darbai ir dienos [Deeds and Days]. 2011, t. 56, p. 57-76
Keywords:
LT
Vilnius; Vilniaus lietuvių kalba.
EN
Vilnius; Vilnius Lithuanian.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje svarstomos dvi bendrinės kalbos sampratos – įsitvirtinusi oficialioji ir eilinių kalbėtojų – bei keliamas klausimas, ar Vilniuje vartojama kalba galėjo būti matoma kaip formuojanti modernią lietuvių šnekamąją kalbą. Kitaip nei daugelyje kalbinių bendruomenių, kur bendrinės kalbos pagrindu tapo sostinės kalba, mūsų bendrinės kalbos morfologiniu ir fonetiniu pagrindu parinkta pietinė vakarų aukštaičių patarmė. Bendrinės kalbos formavimosi laikotarpiu (XIX a. pab. – XX a. pr.) Vilniuje lietuviškai beveik nekalbėta, gyventojai daugiausia kalbėjo lenkų ir jidiš kalbomis ir apskritai tuo metu sprendėsi paties Vilniaus klausimas, deja, ne Lietuvos naudai. Dabar situacija yra iš esmės pasikeitusi: Vilnius liko daugiakalbiu miestu, bet lietuvių kalba yra dominuojanti. Eiliniai kalbėtojai visoje Lietuvoje Vilniaus kalbą laiko bendrine kalba, Vilniaus miestiečių tarties variantas visuotinai plinta sakytinėje žiniasklaidoje. Nepaisant to oficialioji normatyvinė ideologija iki šiol atmeta galimybę bendrine kalba laikyti daugumos vilniečių vartojamą šnekamąją kalbą. Pagrindinis oficialiosios bendrinės kalbos sampratos elementas – remiantis grynos sistemos kriterijumi nustatytas, kodifikuotas ir įstatymais užtikrinamas taisyklingumas. Oficialiai Vilniaus kalba kotiruojama labai žemai; dėl lenkų, rusų kalbų ir įvairių tarmių bruožų vadinama užteršta puskalbe. Tyrimas vykdytas 2010 m., apklausti 64 skirtingo amžiaus ir socialinio statuso vilniečiai. Metalingvistinių komentarų tyrimas parodė, kad, nepaisant neigiamo oficialaus požiūrio į Vilniaus miesto kalbą, jai priskiriama aukščiausia vieta lietuvių kalbos atmainų hierarchijoje. Laikytis tokių nuostatų vilniečiams leidžia kitaip interpretuojama bendrinės kalbos samprata.Jiems bendrinė kalba siejama visų pirma su sostinės kalba, o pagrindinis prieskyros kriterijus yra nežymėtumas tarmės atžvilgiu. Taisyklingumo kriterijus taip pat įtraukiamas į eilinių kalbėtojų bendrinės kalbos sampratą, bet vilniečiams taisyklinga kalba visų pirma vėl yra ta, kuri netarmiška. Be to, savo bendrinės kalbos sampratoje jie atiduoda pirmenybę kalbos gyvumo ir stilių įvairovės kriterijui. Bendrinės kalbos statusui lemiama vartosenos erdvė – funkcionavimas žiniasklaidoje, be kurio šnekamoji bendrinė kalba neįsivaizduojama, vilniečių bendrinės kalbos sampratoje išlaikoma visiškai sistemingai: apklaustųjų informantų nuomone, radijo ir televizijos kalba yra ta pati ar panaši kaip Vilniaus kalba. Taigi vyraujančios apklaustųjų vilniečių nuostatos patvirtina aukštą Vilniaus, kaip sostinės kalbos, prestižą. Jeigu priimsime teorinę sociolingvistikos prielaidą, kad kalbos vartosena priklauso nuo kalbėtojų pasitikėjimo ir kad teigiamos nuostatos ilgainiui lemia kalbos raidos poslinkius, tai netgi ideologiškai lengvai atremiamas kaip kvazistandartiškas ir klaidingas vilniečių įsitikinimas, kad bendrinė kalba yra Vilniaus kalba, gali lemti realią Vilniaus kalbos ir konservatyviojo standarto bruožų konkurenciją. [versta iš angliškos santraukos]

ENThe paper focuses on two concepts of standard language (SL) – the dominant official one and that of ordinary speakers – and raises the issue of whether the speech prevalent in the capital city of Vilnius could be seen as forming modern spoken Lituanian. Unlike the other speech communities where the SL developed from the way people spoke in the capital city, the Lithuanian SL is based on the morphology and phonetics of the southern sub-dialect of West Highland. At the time of the formation of the SL at the end of the 19th and beginning of the 20th c., Lithuanian was practically not used in Vilnius. Polish and Yiddish were the languages spoken; and in general the question of whom the Vilnius city itself “belonged” to (the notorious “Vilnius Question”) was not solved in favour of the Lithuanian state. Today the situation with Vilnius is completely different: Vilnius is a multilingual city, but Lithuanian is dominant. The language of Vilnius is regarded as the SL by many dialect speakers and the features of it are spreading in the broadcast media. Nevertheless the normative ideology still rules out the possibility that the language spoken by most inhabitants of Vilnius could be viewed as a standard variety. The core element of the official concept of the SL is a correctness and purity that must be regulated and enforced by law. Vilniusian speech is downgraded in the official ideological discourse and due to Polish, Russian, and dialectal interference is held to be a polluted semilanguage. The research was based on 64 interviews, conducted in 2010, with Vilnius-born speakers of different age and social status. The metalinguistic commentaries revealed that in spite of the official ideology the Vilniusian language is scored highest among other varieties of Lithuanian. The citizens of Vilnius base their attitudes on a different concept of SL than the prescriptive one.For them the SL is first of all tied to the language of the capital, and the main criterion of assigment of it to the SL is unmarkedness with respect to dialectal features. Correctness is also included in the concept of the SL but for ordinary Vilniusians correct language means not the codified pronunciation and grammar but no dialectal features. In addition, the informants claimed that the prescriptive requirement of correctness often clashed with the liveliness and stylistic variation that are important for their understanding of the language. Their attitudes towards the language of broadcasting turned out to be fully consistent with the general evaluations: as the Vilnius language was assigned the status of the SL, the language of broadcasting was naturally interpreted as the same or very similar to the Vilnius language. Thus the dominant attitudes of the interviewed citizens of Vilnius confirm the high status of the Vilnius language as the language of the capital. If we accept the theoretical presumption that the use of language depends on the linguistic self-confidence of speakers and that positive covert evaluations may eventually influence linguistic development, then the belief (even ideologically rejected as wrong and quasi-standard) that the speech of Vilnius is the SL may lead to an actual competition between the Vilnius language and the conservative SL. [From the publication]

ISSN:
1392-0588; 2335-8769
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/44754
Updated:
2018-12-17 13:13:51
Metrics:
Views: 76    Downloads: 5
Export: