Dangiškos velnių užtvankos

LTStraipsnis tiesiogiai tęsia ankstesnį, „Dangaus akmenys, uolos ir kalnai“ (Būdas, 2024, Nr. 6), kuriame nagrinėti debesies-akmens, debesies-uolos, debesies-kalno, taip pat akmeninio dangaus skliauto mitiniai-poetiniai vaizdiniai ir griaustinio kaip akmenų danguje riedėjimo, uolų danguje griūties samprata. Dabar atkreipiamas dėmesys į tų dangaus uolų sąsają su vėlėmis, kurios užuominų jau pasitaikė minėtame straipsnyje. Protėvių vėlės daugelyje tradicijų būdingai „valdo“ lietų ir debesis, juose tiesiog būva, o (juodi žemi) debesys kartais net prilyginami požeminei vėlių buveinei – pragarui. Nestebina tad, jog ir pragaro valdytojai velniai gali būti aptinkami debesyse ar net su debesimis tapatinami. O velniai, kaip jau parodyta kituose autoriaus straipsniuose, itin glaudžiai susiję su akmenimis bei uolomis, kuriomis jie būdingai tvenkia tekančius vandenis. Savo ruožtu debesys – tai dangiškos velnių užtvankos, kuriomis jie sulaiko lietų ir taip sukelia žemėje sausras. Šias velnių užtvankas danguje (kaip ir žemėje) galų gale sugriauna Perkūnas, kartu paleisdamas lietis dangiškuosius srautus – lietų. Su dangiškų užtvankų vaizdiniu yra tiesiogiai susijęs tvankõs, tvankumõs prieš perkūniją pavadinimas.Svarbi išvada, patvirtinanti ankstesnę: kadangi ne užtvankos žemėje prilyginamos debesims, o debesys prilyginami užtvankoms, kurias nuverčia ir sugriauna Perkūnas, vadinasi, Perkūnas nėra „atmosferinė“ dievybė. Oro erdvė – tik viena iš jo pasireiškimo sričių, kad ir akivaizdžiausia, kuriai tik pritaikyta ta pati velnių užtvankas griaunančio ir sustabdytą tėkmę paleidžiančio lietis Perkūno mitologema, aptarta ankstesniuose autoriaus straipsniuose. Nelietuviška asmenvardžių rašyba atskiru sąrašu pateikta gale. Prasminiai žodžiai: debesys ir vėlės, debesys ir velniai; debesys – dangiškųjų srautų užtvankos; „tvanka“ prieš perkūniją; baltų ir lyginamoji mitologija.

ENThis article directly follows the previous one in which the mythical-poetical images of cloud-stone, cloud-rock, and cloud- mountain were analysed, and also the notion of thunder as the rolling stones or the crumbling rocks in the sky. This time, attention is drawn to the ties between clouds and ancestral spirits (who often control the rain) and a notion of the cloud as a representative of hell. Respectively, clouds can also be the location of devildom. And the devils, as already has been shown in some earlier articles by the author, are very closely connected with stones and rocks which are used by them, particularly, in building dams and blocking streams. In their turn, the clouds are the heavenly dams built by devils to block the heavenly streams, i.e. the rain. And finally, these heavenly dams of devils are demolished by the thunder-god Perkūnas, who releases the stream to flow again and, herewith, produces the rain. An important conclusion (similar to that of the previous article): since not the image of a cloud is transferred to the dam on earth but, conversely, the image of a dam, to the cloud in the sky, consequently, the god Perkūnas, apparently a thunder-god, is altogether not an atmospheric deity but only occasionally manifests in the sky where he performs the same feat as on earth, i.e. destroys dams and launches out streams to flow.