LTNeaiškus baudžiamojo proceso išlaidų teisinis reguliavimas, nenusistovėjusi teismų praktika ir mokslinės doktrinos trūkumas lėmė poreikį giliau paanalizuoti baudžiamojo proceso išlaidų ir jų paskirstymo doktrininį pagrindą. Šio straipsnio tikslas – įvertinti bendruosius baudžiamojo proceso išlaidų, įskaitant išlaidas advokatui, ir jų skirstymo doktrininius ir teisinius pagrindus Lietuvoje. Pagrindinis probleminis klausimas yra toks: kokiomis doktrinos nuostatomis yra pagrįstas arba gali būti pateisinamas proceso išlaidų ir jų skirstymo teisinis reguliavimas Lietuvos baudžiamajame procese? Kokie yra tokio reguliavimo skirtumai nuo kitų teisės šakų? Tokia analizė suteiktų prielaidų diskutuoti ir dėl galimybės išteisintojo išlaidas, patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti, priteisti ne tik iš valstybės, bet tam tikrais atvejais ir iš nukentėjusiojo (civilinio ieškovo). Tai yra kitas šio straipsnio autorių tyrimo objektas, išsamiau analizuojamas kitame šio rinkinio straipsnyje. Straipsnio tikslo siekiama taikant sisteminės analizės ir lyginamąjį metodus. Pagrindinis atliekant tyrimą taikomas empirinis metodas yra su proceso išlaidomis susijusių Konstitucinio Teismo nutarimų, EŽTT sprendimų, LAT nutarčių baudžiamosiose, administracinių nusižengimų ir civilinėse bylose analizė. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama baudžiamojo proceso nuostatoms dėl proceso išlaidų paskirstymo, nes, pagal ANK ir teismų praktiką, administracinio nusižengimo bylose sprendžiant bylinėjimosi teisme išlaidų ir išlaidų advokatui nutraukus teiseną teisme klausimus atitinkamai turi būti taikomos BPK nuostatos. [Iš teksto, p. 477].