The Contested date of the emergence of modern Lithuania: was 15 May an alternative to 16 February?

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Anglų kalba / English
Title:
The Contested date of the emergence of modern Lithuania: was 15 May an alternative to 16 February?
Alternative Title:
Varžytuvės dėl Lietuvos nepriklausomybės atskaitos taško: ar gegužės 15-oji laikytina alternatyva vasario 16-ajai?
In the Journal:
Lithuanian Historical Studies. 2020, vol. 24, p. 75-108
Keywords:
LT
Atminties politika; Kolektyvinė patirtis; Tautos šventė; Valstybinės šventės; Religinės šventės; Demokratija ir autoritarizmas.
EN
Politics of memory; Collective experience; National day; Public holidays; Religious holidays; Democracy and authoritarianism.
Summary / Abstract:

LTTyrinėtojai iki šiol nekreipė dėmesio į tai, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje Vasario 16-oji ir Gegužės 15-oji Lietuvoje konkuravo dėl Nepriklausomybės šventės statuso. Ši konkurencija labai priklausė nuo besikeičiančios politinės konjunktūros. Gegužės 15-oji, iš pradžių skyrusi liaudininkus ir krikdemus – dvi pagrindines parlamentinio laikotarpio Lietuvos politines jėgas, – po 1926 m. perversmo pasikeitusioje situacijoje galiausiai jas suvienijo. Dvi politinės jėgos, kurios labiausiai ginčijosi dėl Tautos šventės 1923–1925 m., dabar susitelkė bandydamos šios šventės pagrindu parodyti parlamentinę demokratiją kaip vertybę. Kurį laiką „sugyvenusios“, po 1926 m. perversmo abi šventės patyrė naujosios valdžios bandymus transformuoti kasmetinių švenčių ciklą. Po šių bandymų išliko tik Vasario 16-oji, kurios reikšmės išaugimą iš dalies ir lėmė tai, kad Gegužės 15-osios nebeliko. Vasario 16-oji, prieš kurią 1923–1924 m. buvo užsimoję krikščionys demokratai, o 1929 m. – Augustinas Voldemaras, galiausiai išliko todėl, kad su ja save galėjo sieti dauguma Lietuvos politinių jėgų. Krikščionys demokratai, nors ir bandė įtvirtinti Gegužės 15-ąją vietoje Vasario 16-osios, pastarosios reikšmės nemenkino ir neneigė. Griežčiau atsiriboti nuo Vasario 16-osios jie neturėjo priežasčių. Tad ši šventė buvo priimtina tiek toms jėgoms, kurios dominavo parlamentiniu laikotarpiu, tiek ir toms, kurios įsitvirtino valdžioje po 1926 m. perversmo. Gegužės 15-oji tokiu konsoliduojančiu potencialu nepasižymėjo: pirmiausia todėl, kad krikščionių demokratų blokas 1924–1925 m. ją įtvirtino kaip „savo šventę“, antra, todėl, kad su ja negalėjo tapatintis jėgos, atėjusios į valdžią po perversmo.Nors autoritarinio režimo galias išplėtusi 1928 m. Konstitucija taip pat buvo pasirašyta gegužės 15 d., šitaip paliekant galimybę konvertuoti šventės reikšmę, Gegužės 15-oji turėjo pernelyg akivaizdžias sąsajas su parlamentu – institucija, kuri nuo 1927 m. Lietuvoje egzistavo tik „popieriuje“. Įsitvirtinančiam autoritariniam režimui nebuvo priimtina Lietuvos nepriklausomybės šventę švęsti demokratiniu būdu išrinkto Seimo sušaukimo dieną – Gegužės 15-ąją. Maža to, Steigiamajame Seime nebuvo nė vieno pažangiečio (tautininko), o 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai vadovavo (taigi buvo pagrindinis herojus Vasario 16-osios priėmimo istorijoje) tas pats asmuo, kuris vadovavo Lietuvai po perversmo, – Antanas Smetona. Į straipsnio įvade iškeltą klausimą, ar Lietuva tarpukariu šiuo aspektu buvo panaši į Lenkiją ir Vokietiją, galima atsakyti, kad tam tikrų panašumų būta. Nacionalinė šventė Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje ar Vokietijoje, po Didžiojo karo buvo naujas reiškinys, tokių švenčių organizavimas nesiklostė nuosekliai. Ir Lietuvoje kairiosios ir dešiniosios jėgos nesutarė dėl to, kas yra valstybės atskaitos taškas, kuri konkreti šventė turi konsoliduoti tautą. Parlamentinės demokratijos laikotarpiu Lietuvoje šie nesutarimai nebuvo principiniai. Veikiau jie buvo pajungti situacinei politinei konkurencijai, kurioje politikai – dešinieji ir kairieji – buvo linkę sureikšminti pirmiausia tuos įvykius, kurie geriausiai atskleidė jų pačių vaidmenį ir kūrė jiems simbolinį kapitalą. Todėl politinių aktorių patirčių įtaka kasmetinio visuomeninių švenčių ciklo kaitai buvo labai didelė. Istoriniai įvykiai, su kuriais konkretūs politiniai aktoriai galėjo save susieti, didino jų norą sureikšminti būtent tuos įvykius.

ENTais atvejais, kai tokių sąsajų trūko, bet jomis galėjo pasigirti politiniai konkurentai, tai tapdavo pagrindu peržiūrėti, kas yra reikšminga tautai ir kas Lietuvoje turi būti minima kaip Tautos šventė. [From the publication]Today in Lithuania, the day of the establishment of the modern nation-state is celebrated on 16 February. It is well known that the origins of this celebration go back to the period before the Second World War. However, historians have stated for some time now that in the 1920s, in addition to 16 February, there was another day that was also known as the National Day: 15 May. An attempt is made here for the first time to look at the two celebrations as alternatives set by political competition. The author seeks to find explanations why some politicians wanted to see 15 May as a counterbalance to 16 February, and examines whether this was influenced by their different experiences and different views as to what constituted the starting point of the independent Lithuanian state. [From the publication]

ISSN:
1392-2343
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/90812
Updated:
2021-02-07 12:50:56
Metrics:
Views: 4    Downloads: 3
Export: