Lietuvos mokyklinė teatro didaktika: paradigmų priešpriešos ir sąveika

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Lietuvos mokyklinė teatro didaktika: paradigmų priešpriešos ir sąveika
In the Book:
Ugdymo paradigmų iššūkiai didaktikai / sudarė ir parengė Ramutė Bruzgelevičienė. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2014. P. 329-361
Contents:
Įvadas — Norminis teatro mokymo modelis — Žaidiminis norminis teatro mokymo modelis — Kūrybinis meninis teatro mokymo modelis. Meninės krypties vaikų ir jaunimo teatrinė veikla ; Į meninę kompetenciją orientuota priešmokyklinio amžiaus vaikų vaidybinė veikla ; Kūrybinio meninio teatro mokymo modelio įgyvendinimas bendrosiose programose — Apibendrinimas — Literatūra.
Keywords:
LT
Klasikinis ugdymas; Laisvasis ugdymas; Teatro dalykas; Didaktika.
EN
Classical education; Free education; Theatrical subject; Didactics.
Summary / Abstract:

LTSkyriuje nagrinėjama, kaip XX-XXI a. pradžios Lietuvos mokyklinėje teatro didaktikoje reiškiasi klasikinio ugdymo paradigma, akcentuojanti suaugusiųjų patirties perdavimą, ir laisvojo ugdymo paradigma, pabrėžianti paties vaiko galių, ypač kūrybinių, skatinimą ir plėtojimą. Atsižvelgiant į šių paradigmų priešpriešos ir sąveikos santykių raišką neformaliojo vaikų švietimo teatrinėje veikloje ir teatro dalyko bendrosiose programose, išskirti trys teoriniai teatro mokymo modeliai: norminis, žaidiminis norminis ir kūrybinis meninis. XX a. iki 8-ojo dešimtmečio vyravo norminis modelis, atspindintis išoriškai norminančią klasikinio ugdymo paradigmą: statant spektaklius pagal suaugusiųjų teatrų pavyzdžius, vaikai tiesiogiai mokomi siaurų, "vienam" vaidmeniui atlikti reikalingų įgūdžių. Vaiko kūrybinių galių atsiskleidimas paliekamas daugiau atsitiktinumui nei sąmoningai puoselėjamas. Nuo 8-ojo dešimtmečio Lietuvoje iškyla žaidiminis norminis teatro mokymo modelis. Jame paradigmų raiška prieštaringa. Iš vienos pusės, labiau paisoma vaiko kūrybinės saviraiškos poreikių, realių galimybių, todėl remiamasi jo turimais žaidimo gebėjimais, taikomi kūrybiniai mokymo metodai. Tačiau orientacija į spektaklį, vertinamą pagal suaugusiųjų teatro normas, išlieka. Dėl to vaikiškas žaidiminis vaidmens atlikimas dažniausiai nustelbiamas per daug jį "surežisuojant", "sunorminant". Panašiu laiku atsiranda ir trečiasis - kūrybinis meninis teatro mokymo modelis. Jame bandoma kur kas glaudžiau derinti klasikinio ir laisvojo ugdymo paradigmas, keliant idėją ugdyti vaiką kaip menininką. Nenuneigiant klasikinės paradigmos reikšmingumo, vaikui įvairiais metodais (ir tiesioginio mokymo, ir mokymosi iš patirties, kūrybiniais, kt.) padedama įgyti esminių teatro meno žinių, mokėjimų, įgūdžių.Kartu išsaugoma ir laisvojo ugdymo paradigma: atrinktą suaugusiųjų patirtį vaikas skatinamas naudoti savo paties meninei teatrinei kūrybai. Ši vaiko meninė kūryba, savo ruožtu, reikalauja sudėtingo kompleksiško vertinimo: negalima vadovautis tik suaugusiojo subjektyviu meniniu skoniu ar vyraujančiomis suaugusiųjų teatre meninėmis tendencijomis, būtina atsižvelgti į vaiko meninę raidą, asmenybinę brandą, pastangas kurti meninę prasmę, rodyti išmokimą, perimti ir perteikti kultūrines, taip pat ir etines vertybes. Istoriškai susiklosčiusių teorinių paradigminių teatro mokymo modelių kaita kol kas sunkiai prognozuojama. Vis dar gajūs norminio modelio požymiai, o kūrybinis meninis modelis į ugdymo tikrovę dar turi įaugti. [Iš leidinio]

ISBN:
9789955209737
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/89881
Updated:
2022-01-02 13:21:44
Metrics:
Views: 29    Downloads: 3
Export: