Nusikalstamo bankroto teisinio reguliavimo atitiktis ultima ratio principui: nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai

LTKiekvienais metais tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje bankrutuoja daugybė verslo subjektų; vienų bankrotas sąlygotas nepamatuotos verslo rizikos ar nepalankių išorinių faktorių, kitų - sąmoningų tyčinių veiksmų. Kadangi Lietuvoje įstatymų leidėjas už tyčiniais asmens veiksmais sąlygotą įmonės bankrotą yra numatęs tiek civilinę, tiek baudžiamąją atsakomybę, kyla bankroto kriminalizavimo atitikties ultima ratio principui kaip kraštutinei priemonei klausimas, nes baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti naudojama tik kaip kraštutinė priemonė tuo atveju, kai kitomis priemonėmis apsaugoti teisinių gėrių nėra galimybės. Straipsnyje pasitelkiami ultima ratio principo turinio kriterijai, kurių pagalba identifikuojama, kad nusikalstamo bankroto teisinė norma numato baudžiamąją atsakomybę už pavojingą veiką - konstitucijos saugomų teisinių gėrių, t. y. nuosavybės (kreditorių interesų) ir ekonomikos bei verslo tvarkos pažeidimus, kurių apsauga vien civilinės teisės priemonėmis yra nepakankamai veiksminga, tad sąmoningais asmens veiksmais blogai valdant įmonę ir sąlygojus jos bankrotą bei didelę žalą kreditoriams, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra proporcinga priemonė, t. y. nusikalstamo bankroto kriminalizavimas neprieštarauja ultima ratio principui.Dėl nusikalstamo ir tyčinio bankroto atribojimo problemos ypatingai svarbūs šių veikų takoskyros kriterijai, tačiau dėl įstatymo leidėjo panaudoto vertinamojo nusikalstamos veikos požymio - sąmoningo blogo įmonės valdymo bei sudėtingumo įrodyti nusikalstamos veikos atlikimą būtent tiesiogine arba netiesiogine tyčia, nei iš įstatymo teksto ir (ar) jurisprudencijos nepaaiškėja, kokia veika laikytina nusikalstama ir tai įmanoma identifikuoti tik audito ar ekspertų pagalba, todėl ypatingai svarbu nustatyti būtent baudžiamosios atsakomybės taikymo objektyvias prielaidas. Siekiant patikrinti gautais tyrimo rezultatais paremtas išvadas, šiame straipsnyje Lietuvos nusikalstamo bankroto teisinis reguliavimas lyginamojo metodo pagalba tiriamas lygiagrečiai su dviejų ES valstybių- Vokietijos ir Prancūzijos nemokumo ir bankroto veikų kriminalizavimu, kadangi šiose valstybėse griežtas baudžiamosios teisės priemones kompleksiškai derinant su finansinių problemų turinčioms įmonėms pasitelktais civilinės teisės instrumentais, pasiekiami pozityvūs rezultatai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baudžiamoji atsakomybė; Nusikalstamas bankrotas; Ultima ratio; Criminal bakruptcy; Criminal bankruptcy; Criminal liability; Ultima ratio.

ENThis article is specifically concerned with the situation that the legislator in Lithuania has established both civil and criminal liability for intentional bankruptcy of a person due to the intentional conduct and there is a question of the bankruptcy criminalisation compliance with the ultima ratio principle. The aim of this article is to analyse whether the legislative regulation of criminal bankruptcy in Lithuania does not contradict principle ultima ratio as the last resort, the same as to evaluate the criminal liability in accordance with article 209 of the Criminal code of Lithuania for a bad corporate governance how it is defined by the national and international law. Article 209 of the Lithuanian Criminal Code provides criminal liability for a person who deliberately manages a company in bad way, leading to its bankruptcy and by this action or inaction causes substantial damage to creditors. The legislator has foreseen the analogues criteria for intentional bankruptcy, as it is provided in Lithuanian Bankruptcy Code article No. 20. The big damage criteria (150 MGL), for at least two creditors does not reflect real damage to the state economy and business helps to avoid criminal liability when the damage is made for only one person. Notwithstanding to the declining volume of the assets in the companies going to the bankruptcy, in the same way proportionally increasing the amount of the damage made to the creditors, the civil law instruments do not guarantee the safeguard for the creditors interests, which, according the World bank reports, in Lithuania is one of the worst regulated in European Union.For that reason, by invoking the best experience and comparative approach of different legal systems- France and Germany, can be held, that the criminalisation of intentional activities in insolvency and bankruptcy cases result the positive effects to the efficiency of bankruptcy regulation. In accordance with ultima ratio principle was found that the internal criteria for the principle content are: the dangerousness of the act, widespread of the act; it also must be evaluated whether criminal law is used as the as resort for the protection of legal goods and should be answered whether this object can be regulated by the measures of criminal law. The law of criminal bankruptcy foresees the criminal responsibility for damage of the goods which are protected by the constitution - the property (interests of the creditors), the same way as economics and business order, because the protection of these goods cannot be guaranteed only by the means of civil law. On the basis on these criteria can be stated, that the criminal responsibility is the proportionate instrument – it means, that the criminalization of the bankruptcy does not contradict to the principle of ultima ratio. [From the publication]

• Bankroto bylos iškėlimas Lietuvos Respublikos teisme pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę / Radvilė Čiricaitė. Teisė. 2010, t. 74, p. 80-92.
• Baudžiamoji atsakomybė kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio) : teorija ir realybė / Oleg Fedosiuk. Jurisprudencija. 2012, Nr. 19 (2), p. 715-738.
• Baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą : disertacija / Gerardas Višinskis. Vilnius, 2015. 1 pdf (331 p.).
• Dirbtinis kriminalizavimas kaip teisinės praktikos patologija / Oleg Fedosiuk. Baudžiamoji justicija ir verslas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016. P. 35-55.
• Ką liudija didėjantis baudžiamasis represyvumas Lietuvoje? / Gintautas Sakalauskas. Kriminologijos studijos. 2014, Nr. 2, p. 96-137.
• Kriminalinių bausmių sistemos darna ir sankcijų optimizavimas kaip baudžiamosios politikos veiksmingumo prielaidos / Albertas Čaplinskas ... [et al.]. Teisė. 2000, t. 37, p. 7-15.
• Lietuvos baudžiamoji teisė. Specialioji dalis / vyr. redaktorius Olegas Fedosiukas, redaktorė Edita Gruodytė. Vilnius : Justitia, 2013. 2 kn. (493, 935 p.).
• Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras / sudarytojas Jonas Prapiestis. Vilnius : Teisinės informacijos centras, 2004-2010. 3 d. (565, 568, 659 p.).
• Nusikalstamas ir tyčinis bankrotas: teorija ir praktika / Albertas Milinis, Nerijus Strikulys. Jurisprudencija. 2016, Nr. 23 (2), p. 249-268.
• Nusikalstamo bankroto kvalifikavimas ir įrodinėjimas / Aurelijus Gutauskas. Globalizacijos iššūkiai baudžiamajai justicijai / redakcinė kolegija: vyriausiasis mokslinis redaktorius Gintaras Švedas ... [et al.]. Vilnius: Registrų centras, 2014. P. 143-154.
• Teisės teorija / Alfonsas Vaišvila ; Lietuvos teisės universitetas. Vilnius : Justitia, 2000. 375 p.
• Ultima ratio principo įgyvendinimas kriminalizuojant veikas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse : disertacija / Aušra Dambrauskienė. Vilnius, 2017. 1 pdf (456 p.).
• "Ultima ratio" principo samprata / Aušra Dambrauskienė. Teisė. 2015, t. 97, p. 116-134.
• Veikos kriminalizavimo kriterijai : teorija ir praktika / Gintaras Švedas. Teisė. 2012, t. 82, p. 12-25.