Universalusis svastikos simbolis baltų archeologinėje medžiagoje

LTSvastika yra vienas pačių įdomiausių archetipinių simbolių žmonijos istorijoje. Ji paprastai siejama su aukščiausiais dievais, ugnimi, šviesa, žaibu, saulės kultu, gimimu, moterimi, keturiais metų laikais, keturdale pasaulio erdve, astronominiais reiškiniais, karinėmis vėliavomis, heraldiniais ženklais, keturiomis indijos kastomis, laikoma tiesiog puošybos elementu, ir kt. Straipsnio tikslas – aptarti svastikos vietą baltų ornamentikoje, parodant jos plitimo į mūsų kultūrą šaltinius. Svastika – ne tik bendražmogiškas, bet ir indoeuropietiškas simbolis, į Europą atkeliavęs iš Artimųjų Rytų IV tūkstantmetyje prieš Kristų. Europoje svastika žinoma iš La Teno ir Halštato archeologinių laikotarpių keltų meno. Svastikos motyvas buvo gana populiarus senovės Romos kultūroje, Didžiojo tautų kraustymosi laikais – germanų ir šiaurės germanų kraštuose, kaip vienas kryžiaus pavidalų buvo įjungtas į ankstyvą krikščioniškąjį meną, kuriame svastika interpetuojama kaip kryžiaus atmaina iš keturių graikiškų Γ raidžių (crux gammata). Svastikos simbolis baltų kraštus pasiekė gana vėlai. Metalų laikotarpio baltų taikomajam menui svastika nebūdinga, nors ir naudota papuošaluose. Svastikos atmaina „šakotaisiais kryžiais“ buvo puošiamos žemaičių ir žiemgalių rankogalinės apyrankės, latgalių vilainės. Kiek labiau svastika išplito IX-XII a., pradėjus nešioti apskritas plokštines seges. Baltų pasaulėžiūroje svastika priskiriama aukščiausioms dangaus dievybėms – Dievui, Perkūnui, Svaistikui, Saulei.Reikšminiai žodžiai: Svastika; Baltai; Ornamentika; Geležies amžius; Swastika; Balts; Ornaments; Iron Age.

ENSwastika is one of the most interesting archetypal symbols in the history of humankind. It is usually associated with the highest deities, fire, light, lighting, the Sun cult, birth, the woman, the four seasons, the four parts of the world, astronomical phenomena, military banners, heraldic signs and India's four castes, or is considered simply an element of decoration, etc. The purpose of this paper is to discuss the place of swastika in the Balts’ ornamentation, showing the sources from which it spread to our culture. Swastika is not only a common human but also an Indo-European symbol that came to Europe from the Middle East in the 4th millennium BC. In Europe, swastika is known from the Celtic art of the La Tene and the Hallstatt archaeological periods. The motif of swastika was quite popular in the culture of ancient Rome, and during the Migration Period in the German and North German lands. As one of the shapes of the cross, it was incorporated into the early Christian art where swastika is interpreted as a variation of the cross made from four Greek letters Γ (crux gammata). The symbol of swastika reached the Baltic region considerably late. Swastika was uncommon in the Baltic applied art of the Metal Period, although it was used on ornaments. A variation of swastika – the thunder cross – was used to adorn bracelets of Samogitians and Semigallians. Swastika became more widespread in the 9th-12th cc., after round flat brooches came into use. In the world-view of the Balts, swastika is attributed to the highest heavenly deities: God, Perkūnas (Thunder God), Svaistikas (Star God) and the Sun.