Beasmeniai sakiniai ir beasmeniškumo sąvoka
LTNei beasmenių sakinių, nei beasmeniškumo sąvokos lietuvių kalbotyroje nėra tiksliai apibrėžtos. Dažniausiai esminiu beasmenių sakinių požymiu laikomas veiksnio vardininko nebuvimas. Taip suprantamas beasmeniškumas gali priklausyti nuo argumentų žymėjimo: kai kurių veiksmažodžių, pavyzdžiui, reikėti, pagailti, argumentai žymimi tik netiesioginiais linksniais. Kitais atvejais veiksmažodžių, šiaip galinčių prisijungti vardininku žymimą argumentą, veiksnys gali būti tiesiog neišreikštas. Straipsnyje laikomasi nuomonės, kad beasmeniais laikytini tik pirmieji sakiniai. Jų veiksmažodžiai tiesiog neatveria argumento pozicijos veiksnio vardininkui, todėl ir yra neasmenuojami; trečiojo asmens forma jiems parenkama kaip nežymėta. Veiksmažodžiai, galintys prisijungti veiksnio vardininką, negali būti laikomi beasmeniais net ir tais atvejais, jeigu jie neasmenuojami ir turi tik trečiojo asmens formas. Sakiniuose, kuriuose tokie veiksmažodžiai neturi išreikšto veiksnio vardininko, veiksnys laikytinas nuliniu; toks veiksnys neturi fonetinės išraiškos, tačiau semantiškai gali būti interpretuojamas kaip „neapibrėžtos gamtos jėgos“. Beasmenės konstrukcijos su bevardės giminės būdvardžių formomis taip pat yra dvejopos. Vienas jų galima laikyti jungties būti konstrukcijomis su nuliniu veiksniu. Kitos su pagalbiniu veiksmažodžiu sudaro analitines veiksmažodžių formas, kurių argumentai žymimi tik netiesioginiais linksniais, pavyzdžiui, man baisu vilko. [Iš leidinio]
ENLithuanian linguistics lacks a clear definition of both impersonal sentences and the impersonality concept. Most usually the prime feature of impersonal sentences is considered to be the absence of nominative subject. Impersonality in this sense may depend on the marking of arguments: the arguments of some verbs, e.g. reikėti, pagailti, are marked only with oblique cases. In other cases the subject of verbs, able to connect the argument marked by the nominative, may simply not be expressed at all. The article expresses an opinion that only the first sentences may be considered as impersonal. Their verbs just do not unveil the position of the argument to the subject’s nominative, thus, they are not conjugated; the form of the third person is chosen as unmarked. Verbs, able to connect the subject’s nominative, cannot be treated as impersonal even when they are not conjugated and have only the forms of the third person. Subject in the sentences, where such verbs have no expressed nominative of the subject, shall be considered as zero. Such subject has no phonetic expression, but semantically may be interpreted as “undefined natural forces”. Impersonal structures with the adjectival forms of neuter also have dual expression. Some may be considered as constructions of a combination of būti with zero subject, others make analytical forms of verbs together with auxiliary verbs, where the arguments are marked only in oblique cases, for example, man baisu vilko.
- Dabartinės lietuvių kalbos priesagos -ėti denominatyviniai statyvai / Jurgis Pakerys. Baltistica. 2006, t. 41, Nr. 1, p. 67-86.
- Daiktavardinio junginio tyrimai / red. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2006. 205 p.
- Lietuvių kalbos beasmeniai sakiniai ir jų atitikmenys anglų kalboje / Vitas Labutis. Kalbų studijos. 2008, Nr. 12, p. 5-10.
- Modalities of case assignment: the view from Lithuanian / James E. Lavine. Studies in Baltic and other languages: a festschrift for Axel Holvoet on the occasion of his 65th birthday / Peter Arkadiev, Jurgis Pakerys, Inesa Šeškauskienė, Vaiva Žeimantienė (eds.). Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2021. P. 225-247.
- Oblique anticausative in Lithuanian. A comparative approach / Valgerður Bjarnadóttir. Baltistica. 2014, t. 49, Nr. 1, p. 15-39.
- Vokiečių kalbos įtaka kuršininkų kalbos būdvardžio gramatinių formų ikoniškumui / Dalia Kiseliūnaitė. Baltistica. 2022, t. 57, Nr. 2, p. 219-238.
- Zum heckenfunktionalen potenzial von unpersönlichen konstruktionen im Deutschen und im Litauischen / Eglė Alosevičienė. Kalbų studijos. 2010, Nr. 16, p. 10-14.
