LTTarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO arba Organizacijos) steigimo ištakos, siekia žymių XiX a. pramonininkų R. Oweno iš Velso ir D. Legrando iš Prancūzijos idėjas plėtoti nacionalinių darbo įstatymų leidybą ir tarptautinį bendradarbiavimą, siekiant gerinti darbo sąlygas valstybėse. [...] 1926 m. Konferencija įsteigė standartų laikymosi priežiūros sistemą, kuri nepakeista ir šiandien. Tam, kad tarptautiniai darbo standartai taptų nacionaline teisės sistemos dalimi, jie turėjo būti ne tik ratifikuoti, bet ir jų nuostatos turėjo būti perkeltos į nacionalinius teisės aktus. Daugumos autorių nuomone, didžiajai daliai tarptautinės darbo teisės normų kaip tik ir trūksta tiesioginio veikimo bruožo <...>dažniausiai TDO konvencijos nėra tiesiogiai taikomos, todėl darbuotojai, profesinės sąjungos ar darbdaviai negali tiesiogiai iš jų kildinti savo reikalavimų, o turi laukti, kol įstatymų kūrėjas, vyriausybės ar socialiniai partneriai priims jas perkeliančius teisės aktus. Kita vertus, valstybė, ratifikuodama TDO konvenciją, prisiima visus įsipareigojimus, neatsižvelgdama į tai, buvo jų nuostatos suderintos su nacionalinėmis teisės normomis ar ne. Nors Lietuva TDO nare tapo 1921 m., tačiau penkios TDO konvencijos iš pirmų šešių (1919 m. konvencija Nr. 1 „Dėl aštuonių valandų darbo dienos ir 48 valandų darbo savaitės pramonės įmonėse nustatymo“, 1919 m. konvencija Nr. 4 „Dėl moterų nakties darbo“, 1919 m. konvencija Nr. 6 „Dėl vaikų nakties darbo pramonėje“, 1921 m. konvencija Nr. 14 „Dėl savaitinio poilsio pramonės įmonėse“, ir 1927 m. konvencija Nr. 24 „Dėl draudimo ligoje pramonės ir prekybos ir namų ruošos darbininkų“) buvo ratifikuotos tik 1931 m. birželio 19 dieną. Visos šios universalumu pasižyminčios TDO konvencijos (Nr. 1, 6, 14) buvo taikomos pramonės įmonėms. [p. 85-87].