Vilento Lk 2,47: homografinė skirtis ar spaudos riktas?

LTStraipsnyje aiškinamasi, ar B. Vilento „klaũʃe“ rodo jo polinkį raide <ũ>perteikti (dažnai kirčiuotą) ilgąjį balsį /ū/ ir yra atsiradusi dėl sąmoningos rašybos, leidusios skirti homografus – veiksmažodžių klausyti ir klausti 3 asmens lytis kláusė ir klaũsė. Straipsnio pradžioje, daugiausia remiantis ankstesniais tyrimais, siekiama susidaryti bendrą vaizdą apie rašmens <ũ>funkcijas Vilento raštuose: norint parodyti, kad jis gali žymėti tvirtagalę dvigarsio priegaidę, būtina įsitikinti, kad tuo ženklu tikrai perteikiamas ilgasis balsis. Kartu keliamas ir paties diakritiko klausimas: svarstoma, ar autoriaus rankraščiuose negalėjusi būti raidė <û>, kuri tik spaudinyje pakeista į <ũ>. Reikia pritarti ankstesnių tyrėjų nuomonei, kad rašmuo <ũ>Vilento raštuose žymimas nenuosekliai, bet turi dvi gana aiškias funkcijas: dažniausiai ši raidė perteikia kirčiuotą ilgąjį balsį /ū/ ir neretai leidžia išvengti homografijos; dalyje gramatinių lyčių <ũ>rašoma nepriklausomai nuo to, ar ten, kur ji eina, yra fonologinis ilgumas ir kirtis. Raidė <ũ>fiksuota ne tik galūnėse, kur istoriškai lauktini nosiniai balsiai, bet ir negalūninėse pozicijose, kur nosinumo neturi būti, todėl į galimybę šiuo rašmeniu žymėti nazalizaciją reikia žiūrėti atsargiai. Pripažįstant lotynų kalbos homografų skyrimo sistemos įtaką ir atsižvelgiant į tai, kad tildė į tą sistemą neįeina, siūlytina Vilento rankraščiuose manyti buvus raidę su cirkumfleksu (<û>), kuri tiktų ir apskritai ilgajam balsiui, ir jį turinčioms (ar galinčioms turėti) kaitomųjų žodžių galūnėms žymėti.Reikšminiai žodžiai: Baltramiejus Vilentas; Kirčiavimas; Bartholomäus Willent; Accentuation.