Vilniaus vietininkai ikireforminiame Vilniaus pilies teisme 1542-1566 m.: nuo Luko Bezskio iki Stanislovo Hamšėjaus

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Vilniaus vietininkai ikireforminiame Vilniaus pilies teisme 1542-1566 m.: nuo Luko Bezskio iki Stanislovo Hamšėjaus
Alternative Title:
Vilnius viceregents in the pre-reform castle court of Vilnius in 1542-1566: from Lukas Bezskis to Stanislovas Hamšėjus
In the Book:
Keywords:
LT
Bajorai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė; Stanislovas Hamšėjus; Teismai; Vaivada; Vietininkai; Vilniaus pilies teismas; Vilniaus vaivados; Vilniaus vietininkai; Vilnius.
EN
Castle Court of Vilnius; Grand Duchy of Lithuania; Lawcourt; Noblemen; Stanislovas Hamšėjus; Vicegerents; Vilnius; Vilnius vicegerents; Voivode; Voivodes of Vilnius.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje analizuojamos vietininkų funkcijos ikireforminiame Vilniaus pilies teisme 1542-1566, aptariama jų skyrimo tvarka, Vilniaus vaivados ir vietininko ryšiai. Vietininkai buvo vieni svarbiausių pareigūnų ikireforminiame pilies teisme. Jų įtaka teisme nuolatos augo. Iki 1551 m. vietininkai tik pavadavo labai plačius įgaliojimus turėjusius vaivadas. Nebūdami savarankiški, teisėjai dažniau atlikdavo parengiamuosius darbus nagrinėjant bylas. Jų vaidmuo padidėjo po 1551 m. Vilniaus seimo nutarimų, atsiradus paskirtų teisėjų institutui. Tačiau didžiausią įtaką pilies teisme šie pareigūnai įgijo nuo 1559 m., vietininku tapus Stanislovui Hamšėjui. Nuo 1542 m. iki 1566 m. Vilniaus vaivadomis buvo penki asmenys: Jonas Hlebavičius, Ivanas Hornostajus, Mikalojus Radvila Juodasis, Eustachijus Valavičius ir Mikalojus Radvila Rudasis. Jie vietininkais Vilniuje skyrė penkis bajorus: Luką Bezskį († 1558 po 02), Bogdaną Epimachą († 1566 apie 01), Joną Novickį († 1562 po 08 08), Stanislovą Hamšėjų († 1569 09 24) ir Ivaną Žižemskį († 1566 apie 03 01). S. Hamšėjus šias pareigas ėjo du kartus: dirbo iki reformos ir po reformos Vilniaus pilies teisme. Vilniaus vietininkai turėjo savo pavaduotojus, kurie, vietininkui išvykus ar susirgus, eidavo jų pareigas ir šaltiniuose taip pat vadino save vietininkais. Tokie minėtu laikotarpiu buvo Ivanas Sumorokas, Bogdanas Zenovjevičius ir Jackus Ostafjevičius.Galima tvirtinti buvus ilgamečius patrono ir kliento ryšius tarp vaivadų ir jų vietininkų. Vietininko pareigybė paprastai būdavo skiriama žmonėms, turėjusiems ilgamečius bendravimo ryšius su vaivada. Ne mažiau svarbus buvo būsimo pareigūno kompetencijos klausimas. Vietininkais būdavo skiriami nemažą darbo teismuose patirtį turėję asmenys (kaip vaivadų valdų pareigūnai ar dirbę kituose pilių teismuose). Tai taikyta net ir vietininkais skiriant savo šeimos narius – žentus. Vietininkais skirti bajorai iš viduriniojo bajorijos sluoksnio. Pareigybė nebuvo duodama iki gyvos galvos, o priklausė nuo vaivados kadencijos. Vilniaus vietininkai vidutiniškai šias pareigas ėjo penkis metus. Vieni, kaip J. Novickis ar S. Hamšėjus ilgiau – 8 ir 7 metus, kiti, kaip I. Žižemskis – ne ilgiau kaip pusmetį. Matyt, pareigos teikė nemažą naudą ir ilgiau dirbę pareigūnai sugebėjo užsitikrinti gerovę. Visų aukščiau minėtų pareigūnų karjeroje tai buvo aukščiausia pozicija, nė vienas iš jų nepasiekė daugiau ir netapo pagrindiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnais. Po vaivados mirties buvęs vietininkas būdavo skiriamas teisėju kito vaivados teisme arba vykdė administracines funkcijas bajorų valdose. [parengta pagal anglišką santrauką]

ENArticle analyses the functions of vicegerents - the officials of the pre-reform Vilnius castle court in 1542-1566, reviews the mechanisms of their appointment and the relationships between the Voivode of Vilnius and his vicegerents. The vicegerent was one of the highest-ranked officials in the pre-reform castle court. His influence in the court was, gradually increasing. Before 1551 vicegerents only substituted for the voivodes who were granted wide latitude. Not being able to function as independent judges vicegerents normally confined to the preparatory work for case hearing. The weight of their role increased in 1551 following the decrees of the Diet of Vilnius which introduced the institute of appointed judges. However, in 1559 when Stanislovas Hamšėjus entered upon office the position of vicegerent acquired maximum authority. In the period from 1542 until 1566 five people held the office or acted as the Voivode of Vilnius: Jonas Hlebavičius (Jan Hlebowicz), Ivanas Hornostajus (Iwan Hornostaj), Mikalojus Radvila Juodasis (Mikołaj Krzysztof Radziwiłł the Black), Eustachijus Valavičius and Mikalojus Radvila Rudasis (Mikołaj Radziwiłł the Red). They appointed five nobles to the office of the vicegerent of Vilnius: Lukas Bezskis († after February, 1558), Bogdanas Epimachas (t around January, 1566), Jonas Novickis (t after 8 August, 1562), Stanislovas Hamšėjus († around 24 September, 1569) and Ivanas Žižemskis († around 1 March, 1566). S. Hamšėjus held the office twice as he served in the pre-reform and post-reform Vilnius castle court. Vicegerents of Vilnius had deputies who discharged their functions in the periods of absence or illness and also referred to themselves as vicegerents in the sources. Among the said deputies in the period in question were Ivanas Sumorokas, Bogdanas Zenovjevičius and Jackus Ostafjevičius.The long-term relationship between the voivodes of Vilnius and the vicegerents appointed by them was that of a patron and client. The office of vicegerent was normally occupied by a dedicated individual who was in long-lasting relationship with the Voivode. The competence of the future official was equally important. Vicegerents were expected to have considerable experience working in courts (as officials administrating the voivode's dominions or employees of other castle courts). This was applicable even in cases when members of family (sons-in-law) were appointed vicegerents. The office was held by nobles representing the middle nobility and was not assigned for life but was subject to the Voivode's term of office. Vilnius vicegerents on average held the office for five years. Some of them, for instance J. Novickis and S. Hamšėjus, served longer for 8 and 7 years respectively, others, like I. Žižemskis, held the office for a little longer than half a year. The position was gainful and those who managed to serve longer terms could significantly improve their financial circumstances. For all the above mentioned vicegerents the position was the pinnacle of their career as none of them managed to achieve more and become central officials of the Grand Duchy of Lithuania. Following the death of the Voivode the former vicegerents were appointed judges in the court of the succeeding Voivode or were assigned to administrative functions in a nobleman's domain. [From the publication]

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/45911
Updated:
2018-01-04 08:52:30
Metrics:
Views: 64
Export: