Agrarinių reformų Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikose lyginamoji istorinė sociologinė analizė

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Agrarinių reformų Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikose lyginamoji istorinė sociologinė analizė
Alternative Title:
Comparative historical sociological analysis of agrarian reforms in the First and the Second Republic of Lithuania
In the Journal:
Sociologija. Mintis ir veiksmas [Sociology. Thought and Action]. 2012, Nr. 1 (30), p. 5-52
Keywords:
LT
Darbo jėgos kontrolė; Pokomunistinė agrarinė reforma Lietuvoje; Represinė darbo jėgos kontrolė; Tarptautinis tarpukario ir pokomunistinių agrarinių reformų palyginimas; Tarpukario žemės ūkio reforma Lietuvoje; Žemės reforma.
EN
International comparison of interwar and post-communist agrarian reforms; International comparison of the interwar and post-communist agrarian reforms; Land reform in Lithuania 1922; Land reform in Lithuania in 1922; Post-communist agrarian reform in Lithuania; Post-communist agrarian reform ir Lithuania; Repressive control of labour.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje lyginamos tarpukario ir pokomunistinės agrarinių reformų pradinės sąlygos, eiga ir rezultatai, šį diachroninį palyginimą praplečiant ir kontroliuojant sinchroniniais palyginimais su analogiškais procesais kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse tarpukario ir pokomunistiniais laikais. Svarbiausius abiejų reformų panašumus lėmė 1949–51 m. kolektyvizacija, visus Lietuvos žemdirbius pastačiusi į padėtį, kurioje iki 1922 m. reformos buvo dvarų darbininkai kumečiai, kurie dalį atlyginimo gaudavo natūra – ordinarija. Jos dalis buvo dvaro inventoriumi bei gyvuliais dirbamas dvaro žemės sklypas, analogiškas kolūkiečių asmeninių pagalbinių ūkių sklypams. Skirtingai nuo Rusijos, Lietuvos kolūkiečiai nebuvo kolūkių baudžiauninkai, o tik kumečiai. Kaip ir dvarų iki 1922 m. reformos darbininkams, sovietiniams kumečiams buvo taikomas represinis darbo jėgos kontrolės režimas, suteikęs kolektyvinių ūkių vadovams faktinę „raudonųjų baronų“ galią. Pagrindiniai tarpukario reformų Rytų Europos šalyse tikslai buvo anksčiau privilegijuotų tautinių mažumų galios apribojimas ir bolševizmo įtakos slopinimas. Tik Baltijos šalyse ji neturėjo neigiamų ekonominių pasekmių, ką Lietuvoje užtikrino kartu su dvarų parceliacija vykęs kaimų skirstymasis į vienkiemius. Palyginti su tarpukario reforma, pokomunistinė agrarinė reforma buvo mažiau nuosekli, nes jos eigą lėmė interesų konfliktas tarp naujos sovietinių kumečių kartos, suinteresuotų įprastų darbo vietų išsaugojimu, ir išėjusių į miestus buvusių žemės savininkų palikuonių. Kadangi Lietuva buvo viena tų pokomunistinių šalių, kuriose stipresnė buvo antroji stovykla, čia buvo įgyvendinta radikali restitucinė žemės reforma ir šeiminį ūkį restauruojanti de-kolektyvizacija.Dėl sovietmečiu įvykusios vienkiemių likvidacijos ir demografinių pokyčių, ji negrąžino Lietuvos kaimo ir žemės ūkio į 1940 m., bet sukūrė būklę, labiau primenančią Lietuvos kaimo situaciją iki 1922 m. reformos: gausus mažažemių („trihektarininkų“) sluoksnis, gatviniai kaimai (buvusios kolūkinės gyvenvietės), fragmentuota žemės valdų struktūra, iš žemės ūkio bendrovių (ŽŪB) išaugę arba naujai besikuriantys latifundiniai ūkiai, primenantys ikireforminius dvarus. Pačių ŽŪB, įsikūrusių kolūkių gamybiniuose centruose, pokomunistinė raida analogiška 1922 m. reformos apkarpytų dvarų, kurių nuosavybėje liko jų centrai, likimui: dauguma bankrutavo ir buvo išvaržyti, tačiau dalis virto konkurencingomis kapitalistinėms žemės ūkio įmonėmis. Savo ekonominiais rezultatais tarpukario reforma pranoksta pokomunistinę, nes po jos ir bendra žemės ūkio gamybos apimtis, ir jos produktyvumas tik augo, tuo tarpu kai pirmuoju pokomunistinės transformacijos dešimtmečiu abu rodikliai smuko. Ekskomunistinės kairės propaguota nuosaiki agrarinė reforma nebūtų leidusi išvengti gamybos apimties smukimo, nes tą apimtį užtikrino vėlyvuoju sovietmečiu žemės ūkiui sudarytos „ekonominio šiltnamio“ sąlygos (dosnios subsidijos) ir neribota paklausa. Tačiau nuosaikesnė ar palaipsnė reforma veikiausiai būtų leidusi jau pirmajame dešimtmetyje padidinti žemės ūkio gamybos produktyvumą. Lietuvai tapus ES nare ir jos žemės ūkiui vėl patekus į „ekonominį šiltnamį“, žemės ūkio veikla nebegali būti vertinama vien ekonominiais masteliais. Matuojant pokomunistinės agrarinės reformos padarinius Lietuvoje gamtosaugos vertybėmis, jie yra labai pozityvūs. [Iš leidinio]

ENThe paper compares the initial conditions, the course and the outcomes of the interwar (1922) and the post-communist (since 1989) agrarian reforms in Lithuania, controlling and enlarging these diachronic comparisons with synchronic comparisons of the analoguos processes in other Eastern and Central European countries at the same times. Most important similarities between both reforms were created by the collectivization in 1948–1951, which for all Lithuaniam tillers shaped the condition in which before the 1922 reform the wage workers (kumečiai) at the large estates were living and working. They received in money only part of their salaries. Another part was paid in kind, including a land plot which was cultivated using the inventory and draught animals provided by landlord. This is quite similar to the small plots allocation for personal use to collective farms workers, and how they were cultivated. However, differently from the workers of collective farms in Russia, who untill late 1960s had no passports, Lithuanian collective farmers were not made serfs, because the passportization of Lithuanian countryside population was implemented by Soviet auhorities as part of their efforts to suppress resistance movement. Similarly to agrarian wage workers before 1922, collective farm workers were subject to the repressive labour force control regime, providing for managers of collective farms the de facto power of „red barons“. Main aims of the interwar agrarian reforms were the restriction of power of the formerly privileged minorities and suppression of Communism. However, only in the Baltic States the reforms had no negative economic outcomes. In Lithuania, such outcomes were preempted by the dispersion of villages into individual settlement farms, which proceeded along with the parcellization of large estates. [...]. [From the publication]

ISSN:
1392-3358; 2335-8890
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/42587
Updated:
2020-12-27 14:10:32
Metrics:
Views: 14    Downloads: 6
Export: