Dekolektyvizacijos procesas Lietuvos kaimiškose teritorijose
LTAtkūrus nepriklausomybę Lietuva pradėjo ekonominius ir socialinius pertvarkymus rinkos ekonomikos link. Žemės ūkyje šios reformos pasireiškia kaip dekolektyvizacijos procesas. Lietuvoje jam būdingi specifiniai bruožai, kuriuos lemia šalies politinė aplinka, privatizacijos būdai ir istorinė patirtis. Postsovietinė žemės restitucija ir gamybos priemonių privatizacija transformavo socialinius santykius, atsirado naujos agrarinės struktūros: žemės ūkio bendrovės, atsiradusios privatizavus kolūkius ir tarybinius ūkius, šeimyniniai ūkiai, kurių dauguma įkurti ant grąžintos žemės, ir asmeniniai ūkiai - tarybinių metų pagalbinių ūkių paveldas. Dėl valstybės agrarinės politikos minėtų struktūrų tarpusavio santykis ir teritorinis paplitimas per visą dekolektyvizaciją keitėsi. Dekolektyvizacijos procesas dar nepasiekė savo galutinės fazės, tačiau jo tendencijos rodo, kad ateityje žemės ūkyje vyraus šeimyniniai ūkiai. Dalis jų pasinaudos Europos Bendrąja žemės ūkio politika Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Tačiau daug smulkių ūkių, bedarbystė ir skurdas kaime reikalauja skubios kaimo plėtros politikos, siekiant diversifikuoti ekonominę veiklą kaimiškose teritorijose. Būtina pereiti prie platesnės kaimo sampratos, kad kaimas nebūtų traktuojamas tik kaip žemės ūkio produkcijos gamintojas, atsižvelgti į naujai susiformavusius ekonominius bei socialinius subjektus, kurie lemia kaimiškų teritorijų vystymąsi.Reikšminiai žodžiai: Dekolektyvizacija; Dekolektyvizacija, Lietuva, kaimo vietovės; Individualūs ūkiai; Kolektyviniai ūkiai; Kolūkis; Posovietinė Lietuva; Žemės ūkio politika; Žemės ūkio reformos; Collective farms; Decollectivisation; Decollectivization, Lithuania, rural areas; Dekollektyvisation; Individual farms; Kolkhoz; Politics of agriculture; Post-soviet Lithuania; Reforms of agriculture.
ENLithuania's return to independence endowed the decollectivization process with a strong symbolic significance, based on the will to revive the family agricultural model which prevailed between the two world wars. The agrarian reform policy intends to gain the conflicting aims: return land to their former owners, dividing collective assets among the members of collective farms and converting them into new partnerships, allocating plots to workers without land. New social forms of production appeared, and their extent is dependent on regional structural legacies. [text from author]
- Agrarinių reformų Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikose lyginamoji istorinė sociologinė analizė / Zenonas Norkus. Sociologija. Mintis ir veiksmas. 2012, Nr. 1 (30), p. 5-52.
- L'Agriculture en Lituanie: dix ans de transition / Jurgita Maciulyte. Courrier des pays de l’Est. 2002, No. 1025, p. 52-59.
