Senosios kaimų kapinės paveldosauginiu ir paveldotyriniu aspektu
LTKaimo bendruomenių atminimą įprasmina senosios kapinės. Jos vertingos memorialiniu ir visuomeniniu aspektais, turi savo meninę vertę. Didelius kaimų raidos pokyčius Lietuvoje lėmė XVI a. viduryje pradėta Valakų reforma. Straipsnyje keliamas klausimas, ar ši reforma kaip nors paveikė laidojimo vietų geografiją, ar lėmė naujo laidojimo vietų tinklo susiformavimą. Tiriama kaimų kapinių sąvoka, jų genezės, apskaitos ir apsaugos problemos. Remiamasi analizės, sisteminimo, palyginamuoju ir lauko tyrimų metodais. Paveldosaugos sistemoje ir archeologijoje laidojimo vietos, datuojamos iki XVIII a. antro ketvirčio, vadinamos kapinynais, o šalia kaimų išlikusių kapinių atsiradimas siejamas su XVIII–XIX a. Tačiau tokios perskyros prasmė abejotina. Galima daryti prielaidą, kad po Valakų reformos atsiradus naujam gyvenviečių tinklui, formavosi ir naujos laidojimo vietos. Tačiau būdavo laidojama ir senose tam skirtose vietose, jeigu jos įeidavo į įkurtų ar pertvarkytų kaimų teritoriją. Iki XVIII a. pabaigos – XIX a. dalyje kaimų taip pat egzistavo tradicija mirusiuosius laidoti bažnyčių šventoriuose, o XIX a. imta laidoti naujai įkurtose parapinėse kapinėse. Visgi tradicija laidoti mirusiuosius šalia kaimų esančiose kapinėse išliko gaji iki pat XX a. vidurio. Sovietmečiu daug tokių kapinių buvo sunaikinta. Situacija ėmė keistis į gerąją pusę nuo 1990 m., kadangi senųjų kapinių apsaugą pradėta reglamentuoti paveldo apsaugos įstatymais, kapinės imtos registruoti specialiuose istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose. Vis dėlto kapinių naikinimo problemos lieka aktualios ir šiandien.
ENThe memory of rural communities is given meaning by the old cemeteries. They are valuable in memorial and social aspects and they have their artistic value. Substantial changes in rural development of Lithuania were the result of the Volok Reform, which began in the middle of the 16th century. The article raises the question whether this Reform has somehow affected the geography of burial sites or has led to the formation of a new network of burial sites. The concept of village cemeteries, problems of their genesis, accounting and protection are investigated. It is based on analytical, systematic, comparative, and field study methods. In the field of heritage protection system and archaeology, the burial sites dating until the second quarter of the 18th century are called burial grounds (Lit. kapinynai), and the origin of the remaining cemeteries nearby villages date back to the 18th and 19th centuries. However, the meaning of such a division is doubtful. It can be assumed that after the Volok Reform, a new settlement network and burial grounds were formed. However, people were also buried in the old places, if they entered the territory of established or reconstructed villages. Until the end of the 18th century and the beginning of the 19th century, in some villages there was also a tradition to bury the dead in churchyards, and in the 19th century people were started to be buried in newly established parish cemeteries. However, the tradition of burying the dead in the cemeteries near the villages remained until the middle of the 20th century. During the Soviet regime many such cemeteries were destroyed. Since 1990 the situation began to change for the better, because the protection of old cemeteries was started to be regulated by the laws on the protection of heritage, and it was started to register cemeteries in special lists of historical and cultural monuments. However, the problems of the destruction of cemeteries remain relevant today.
